Vilniaus universiteto Santaros klinikų medikė, vidaus ligų gydytoja Zita Butkienė sutiko pasidalinti atsiminimais apie prieš 29-erius metus praūžusią naktį:

- Sausio 13-ąją nemiegojau. Vienas po kito kyla vaizdai, kuriuose figūruoja mano šeima, Lietuvos žmonės, priešų propaganda, kova, tikėjimas ir baimė. Visa tai sudaro neužmirštamų įvykių visumą. Kartu su kitais Lietuvos žmonėmis budėjome prie Seimo ir televizijos bokšto – ten plakė Lietuvos širdis. Viskas buvo taip gyva, mus siejo bendras tikslas, visi buvo tokie artimi. Prisimenu kaip pakiliai jausdavausi vykdama ten su visa šeima. Pintinėlėje paruošti sumuštiniai, termosai su karšta arbata, kepti pyragėliai. Tai - mažytė dalelė bendram vaišių stalui, žmonėms stovintiems prie laužų. 
Prieš akis išnyra trys mano gyvenimo vyrai. Matau amžinatilsį vyrą Joną ir sūnus: keturiolikmetį Andrių ir dvylikametį Mindaugą. Sausio 12-osios vakarą  mano vaikai pasitinka trumpam grįžusį namo tėvą. Jis ne vienas, grįžo namo su draugu ir pasakė, kad naktį budės prie televizijos bokšto. Nepraėjo nė valanda, o jie palieka saugų namų užnugarį. Vaikai, netekę vilties sulaukti leidimo vykti kartu, spaudžia dėdei ranką ir apkabinę bučiuoja tėtį. 
Perduodu jam paruoštą krepšelį ir pastebiu, kad jis išeina nešinas dar viena rankine. Tik vėliau sužinojau, kad rankinė perduota budintiems vyrams į Seimo rūmus, o jos turinys buvo skirtas Parlamento gynybai...

Tiksi nerami sausio 13-osios naktis. Vyro namuose vis dar nėra, nerimauju. Televizija irgi budi –  diktorė Eglė Bučelytė informuoja apie tai, kas vyksta. Galiausiai jos kalbą kažkas nutraukia, laidos transliavimas nutrūksta. 
Vaikai miega, o aš apsirengiu ir patraukiu naktinėmis Vilniaus gatvėmis į tuometinę  Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Eidama girdžiu aidinčius šūvius. Su kolegomis būriuojamės ligoninės priimamajame. Pradeda vežti sužeistuosius, jiems teikiama pagalba. Koks bus sužeistųjų skaičius, nežinome. Pradedame ruošti jiems vietas ir terapiniame skyriuje, kur dirbau aš. 

Atvežė Loretą Asanavičiūtę, ji dar sąmoninga, kalba, bet žinome, kad pagal padarytus sužeidimus nepavyks jos ištraukti iš mirties gniaužtų. Niekada nepamiršiu ir ligoninėje pasirodžiusio „omonininko“ akių. Jos tokios tuščios, bejausmės, kažko ieškančios...
Šiandien jau nebėra mano vyro, vaikai išaugę ir sukūrę šeimas, viskas pasikeitė. 
Nesuprantu, kur šiandien esame visi mes, kurie anuomet stovėjo ten, kur plakė Lietuvos širdis. Ar tai, kas siejo mus anuomet, dar gyva?


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!