- Kovą sakėte, kad Vilnius, palyginti su kitais didžiaisiais miestais, gauna per mažai vakcinų. Ar šiandien kiekis pakankamas?
- Nėra visiškai aišku, kodėl tie skaičiai skirtingi – ar dėl to, kad pagyvenusių žmonių Vilniuje mažiau, ar dėl kitų dalykų. Padėtis pradeda gerėti, bet tarp didžiųjų miestų vakcinų šimtui tūkstančių gyventojų vis dar gauname mažiausiai. Dar blogiau, kad Vilniuje prie pirminių sveikatos priežiūros įstaigų yra prisirašę maždaug šimtu tūkstančiu žmonių daugiau nei pagal Statistikos departamento duomenis gyvena Vilniuje. Taigi, pagal realų gyventojų skaičių, gaunamų vakcinų dalis yra dar mažesnė. Tik noriu pasidžiaugti, kad mūsų vakcinų likučių valdymas yra vienas geriausių Lietuvoje. Taigi, suskiepijame iš esmės viską, ką gauname per savaitę, taip pat ir mažiau populiarias vakcinas.
 
- Ne kartą atkreiptas dėmesys į nedidelę bent viena doze paskiepytų senjorų dalį. Vilnius atrodo kiek geriau, bet skaičiai vis tiek maži. Kas lemia prastus senjorų skiepijimo rodiklius sostinėje?  
- Viena vertus, Vilnius atrodo geriausiai Lietuvoje. Kita vertus, jei lyginsime su kai kuriomis kitomis valstybėmis, neblizga net ir geriausi mūsų rodikliai. Vilniuje galbūt yra didesnis skiepų pasiekiamumas, geriau išvystyta komunikacija ir organizacija, galbūt labiau nei kitur senjorai linkę pasitikėti mokslu. Kodėl skaičiai maži? Didelę įtaką turėjo sumaištis dėl „AstraZeneca“ vakcinos. Tai lėmė vieša komunikacija su truputį iškreiptais arba netinkamai pateiktais faktais, taip pat staiga atsiradusi galimybė pasirinkti skiepą. Todėl dalis senjorų ir laukia, kol bus pasiūlyta kita vakcina.
 
- Esate minėjęs, kad mažiau norinčių skiepytis yra Naujojoje Vilnioje, kur gyvena daug tautinių mažumų atstovų. Ar pakanka komunikacijos su kitų tautybių gyventojais?
- Pirmiausia komunikuojame su senjorais ir tai darome per šeimos gydytojus. Laikomės principo kalbėti ta kalba, kuria kalba klientai, – tiek savivaldybėje, kur vyksta aptarnavimas keturiomis kalbomis, tiek sveikatos priežiūros įstaigose, bibliotekose ir kitur. Manau, kad to pakanka. Galbūt pasakysiu nepopuliariai, bet reikia nepamiršti, kad mūsų didysis iššūkis vis dar yra skiepų trūkumas ir pervargę medicinos darbuotojai, kurie turi dirbti daug ir sunkiai. Kai keliamas klausimas, ką daryti slaugytojai – ar skiepyti atėjusį žmogų, ar penktą kartą skambinti tam, kuris atsisako, aš kol kas renkuosi pirmąjį variantą.
 
- Anksčiau sakėte, kad išaugus vakcinų kiekiui Vilniuje per dieną galėtų būti paskiepyta iki penkiolikos tūkstančių žmonių. Ar tam užteks „darbo rankų“?
- Egzistuoja du aspektai: kiek yra „darbo rankų“ ir kaip organizuojamas darbas. Jeigu „darbo rankos“ naudojamos penktą kartą skambinti žmogui, kuris prisiklausęs propagandos nenori skiepytis, jų niekada neužteks. Todėl svarbu, kad vyktų tik produktyvus darbas. Kalbant apie jo organizavimą, galiu pasidžiaugti, kad Velykų savaitgalį buvo patikslintos ir pačios procedūros. Jeigu prieš tai nuo žmogaus įėjimo į vakcinavimo centrą iki išėjimo į poilsio kambarį būdavo užtrunkama daugiau nei keturias minutes, Velykų savaitgalį, patobulinus procedūras, tas laikas buvo tik dvi minutės. Tai – ne tik paciento, bet ir darbuotojo laikas. Norėtųsi, kad kūnu taptų ir ministerijos planai skiepijimui pasitelkti vaistines bei medicinos studentus. Tai leistų sumažinti medicinos darbuotojų krūvį. 
 
- Skiepijimo tvarką ir prioritetų sąrašą šalies mastu tvirtina sveikatos apsaugos ministras. Procesą organizuoja savivaldybės. Ar pakanka savarankiškumo organizuojant skiepijimą?
- Negalėčiau skųstis, kad jo nepakanka. Gal tik truputį pasiklystama informacijos kakofonijoje. Kuomet kai kuriose savivaldybėse tūkstančiui gyventojų gaunama daugiau skiepų, natūralu – jos pereina prie kitų grupių ir skiepija jų daugiau. Vilniuje žmonės skiepijasi noriau, bet per visą Lietuvą komunikuojant, ką galima skiepyti, painiavos netrūksta. Norėtųsi, kad viskas būtų labai aišku.   
 
- Ar visoms Vyriausybės patvirtintoms pandemijos valdymo priemonėms pritarėte?
- Tikrai neturiu rimtų pastabų, tačiau kai kuriuos dalykus galima tobulinti. Pirmiausia – imuniteto pasas. Džiaugiuosi, kad Vyriausybė tam ruošiasi ir apie tai kalba. Velykų savaitgalį galbūt tikrai buvo galima suteikti daugiau judėjimo galimybių, pavyzdžiui, paskiepytai mokytojų šeimai, kuri norėjo aplankyti paskiepytus tėvus. Imuniteto pasas tam tikrai padėtų. Nelabai supratau, kodėl drausta žmonėms judėti tarp savivaldybių – kad ir nuvykti į kaimo turizmo sodybą. Tikrai buvo paradoksas, kai iš Vilniaus į Maldyvus buvo galima nuskristi, o nuvažiuoti į Marcinkonis – ne. Bet tai detalės, nes buvo didelis iššūkis, dideli uždaviniai, ir tikrai džiaugiuosi, kad buvo bandoma įsiklausyti ir įsiklausoma.
 
- Vyriausybei esate pateikęs Imuniteto paso idėją. Juo galėtų naudotis paskiepytieji nuo COVID-19, persirgę ir turintys neigiamą testą. Ekspertai testavimo sieti su atlaisvinimais nerekomenduoja. Ar vis dar manote, kad jie turėtų galioti ir turintiems neigiamą testą?
- Mano pasiūlymas nėra iškaltas akmenyje. Kadangi yra visokių patirčių, dėl testavimo reikia apsispręsti – ar jis turi būti nuolatinis, ar nenuolatinis, ar testas turėtų galioti tam tikrą laiką, ar apskritai turėtų galioti. De facto imuniteto pasas arba jo elementai, kalbant apie keliones į užsienį arba mokyklų atvėrimą pradinukams, kai kiekvieną savaitę vykdomas testavimas, yra įdiegti. Tik klausimas, kiek galima testuoti per savaitę, nes regentų ir laboratorijų pajėgumai riboti. Sakyčiau, kad nuolatinį testavimą ir jo galimybes jau išbandėme ir mėnesį tai puikiai veikia. O šiuo atveju bus taip, kaip pasakys specialistai. Akivaizdu – kuo toliau į priekį einama su skiepais, tuo mažiau aktuali tampa testavimo išlyga.
 
- Vilniaus taryba pritarė kai kurių gydymo įstaigų reorganizacijai – Lazdynų polikliniką prijungti prie Karoliniškių, o Naujininkų – prie Naujosios Vilnios. Ar ateityje numatomi su gydymo įstaigų tinklu susiję pokyčiai?
- Artimiausiu metu tokių pokyčių neplanuojame, bet gyvenimas keičiasi ir nuolat reikia ieškoti geriausių sprendimų, todėl tikrai nenustosime to daryti – ar tai būtų jungimas, ar atskyrimas, ar kita. Bet tokio projekto, kurį ištraukčiau ir kitą savaitę ar mėnesį padėčiau ant stalo, dabar nėra.

---

 
Dosjė
1995–2008 m. dirbo Lietuvos laisvosios rinkos institute (2006–2008 m. prezidentas).
1996–2005 m. Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centro konsultantas.
2001–2006 m. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys.
2002–2008 m. Vilniaus universiteto ir Lietuvos teisės universiteto lektorius.
2008–2012 m. Teisingumo ministras.
2012–2015 m. Seimo narys.
Nuo 2015 m. Vilniaus miesto meras (2019 m. išrinktas antrai kadencijai).

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!