- Esame vadinami šalimi donore, ruošiančia jaunus specialistus užsieniui. Sklando idėja, kad medikai turėtų priverstinai atidirbti tėvynės labui – ką jūs į tai?
- Prievartos, aišku, negali būti, nes gyvename laisvojoje šalyje. Bet galiu pasiūlyti vieną paprastą receptą, kaip studentams ir valstybei būtų galima rasti bendrą sutarimą dėl darbo rajonuose, kur stinga gydytojų. Studentai, kurie mokosi valstybės nefinansuojamose vietose, už kiekvienus išdirbtus metus jiems pasiūlytuose rajonuose galėtų atgauti dešimt procentų paskolos arba už studijas sumokėtos sumos.
Manau, yra daug gabių vaikų iš rajonų, kurių tėvai nėra pasiturintys, tad valstybės nefinansuojamos studijos jiems tikrai didelė našta. Valstybė galėtų pasiūlyti pamažu grąžinti paskolą ir tokiu būdu priviliotų norinčius dirbti rajonuose.
 
- Švietimo sektorių supurtė universitetų jungimo reforma. Ar ji suskaldė jūsų bendruomenę?
- Nemanau, kad valstybės vykdoma reforma mums atsiliepė blogai. Universiteto viduje irgi vykdomos reformos. Jos, mano galva, sukuria žymiai didesnę papildomą vertę universitetui. Pakeista struktūra, atsirado ir mokslo institutai. Pakeista krūvio skaičiavimo sistema – nebeturime aštuonių šimtų ir šešių šimtų pedagoginio krūvio valandų, įdiegėme kitų inovacijų. Žinoma, kai kalbama apie struktūrą, atlyginimus, visada jaučiamas darbuotojų nerimas ir tam tikras pasipriešinimas. Bet, atrodo, kad Vilniaus universitete tai vyksta daugmaž sklandžiai. Jeigu dar grįžtume prie to, kas vyksta šalyje, aišku, norėtume, kad aukšti reikalavimai stojantiesiems, kurių laikomės, būtų taikomi ir visiems universitetams. Tą reikia įtvirtinti įstatymu. Norėtųsi, kad finansavimo sistema labiau skatintų kokybę. Dabartinė „krepšelio“ sistema atliko savo funkciją, bet, manau, galima eiti ir toliau, kaip užsienio šalyse universitetai finansuojami pagal daugybę rodiklių, ne vien pagal stojančiųjų skaičių.
 
- Neseniai mokytojai streikavo dėl mažų atlyginimų. Ar dėstytojus jau tenka darbo užmokestis?
- Atlyginimus per pastaruosius dvejus  metus mums pavyko pakelti beveik keturiasdešimt procentų. Bet rinkoje atlyginimai – konkrečiai gydytojų – išaugo dar daugiau ir šiandien dirbti akademinį darbą tampa nebenaudinga materialiai. Negerai, kai eilinis gydytojas šiuo metu Lietuvoje gali uždirbti daugiau negu universiteto profesorius – irgi medikas.
Esminė problema, kodėl atlyginimai tokie maži –stringame žemos vertės kūrimo ekonomikoje, kuomet vieno darbuotojo kuriama pridėtinė vertė nėra didelė. Stokojame pramonės, verslo, kur būtų kuriamos didesnės vertės vienam darbuotojui. Vadinasi, kad resursų būtų daugiau, mūsų absolventai turi uždirbti daugiau pinigų ir sumokėti didesnius mokesčius, tuomet ir universitetui bus geriau. Namų darbus atliekame ir stebime rinką, galime valdžiai pateikti objektyvius duomenis, kokie atlyginimai yra rinkoje. Bet iš valdžios pasigendame požiūrio į aukštąjį mokslą kaip į investavimo sritį. Lietuvoje vis dar nėra apskaičiuota, ką daugelis šalių jau padarė, kiek euras, įdėtas į švietimą, mokslą, duoda grąžos per verslą ar viešąjį sektorių. Kol valstybė nesuskaičiuos ir nepradės į mūsų sferą žiūrėti kaip į investavimo lauką, amžinai susidursime su esamomis problemomis.
 
- Kaip galvojate, ar valstybė turi skaičiuoti, kiek jai reikia paruošti medikų ar kitos srities specialistų?
- Nesakyčiau, kad būtina taip preciziškai skaičiuoti, nes universiteto išsilavinimas leidžia dirbti ir kitokį darbą. Pažiūrėkime, kas šiandien Lietuvoje yra turtingiausias žmogus. Medicinos išsilavinimą turintis asmuo, kurį sudėtingos medicinos studijos, matyt, išmokė sunkiai dirbti, lyderystės ir kitų teigiamų savybių. Baigęs šias studijas jis nebūtinai gydė žmones, bet sukūrė didžiausią pelną duodantį verslą. Universitetas, kaip yra pasakiusi Harvardo universiteto rektorė, specialybę suteikia pirmam kartui.
Tačiau kai kuriuos dalykus būtų galima įvertinti ir tam tikras korekcijas atlikti, kas reformoje iš esmės yra numatyta – išskirstyti specialybes, į kurias būtų galima priiminėti studentų kiek nori, į kitas – jų skaičių riboti. Ypač kalbant apie brangias medicinos, molekulinės biologijos studijas.
 
- Kaip vertinate „kaimyno“ - LSMU rektoriaus Remigijaus Žaliūno - situaciją, kurio pavardė yra linksniuojama koncerno „MG Baltic“ skandale?
- Nenorėčiau vertinti kolegų. Bendrai kalbant, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas yra geras mūsų konkurentas ir kartu partneris.
 
- Rugpjūčio mėnesį VU paskelbė konkursą rektoriaus pareigoms užimti. Kokie jūsų ateities planai?
- Svarstau kandidatuoti antrą kartą. Daug kas žinoma, priklausys nuo būsimos universiteto tarybos sudėties, kuri rinks naują rektorių. Norėtųsi, kad toliau gerintume ir tarybos, ir rektoriaus darbą. Tai - man didelis iššūkis, nes Vilniaus universitetas, mano galva, pastaruoju laikotarpiu pasiekė nemažai pažangos. Pirmą kartą mes vieninteliai iš Lietuvos patekome į vadinamą Šanchajaus reitingą. Tai - prestižinis akademinio pasaulio universitetų reitingas, kuris daugiau remiasi objektyviais kriterijais pagal mokslo pasiekimus. Matyt, pateiksiu kandidatavimui reikiamus dokumentus, bet galutinį sprendimą priimsiu, kai bus išrinkta taryba. Jei šios strategija bus kitokia, nesutaps su mano pažiūromis, gal ir atsisakysiu. (Nusijuokia.) Bet tikiuosi, taip nenutiks.
 
- Teisybė, kad esate kadenciją baigusios prezidentės Dalios Grybauskaitės bendramokslis?
- Esame bendraklasiai, tačiau dalykinių ryšių nepalaikome. 

---

Dosjė
Gimė 1956 m. lapkričio 22 d., Vilniuje – lietuvių fizikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras.
1979 m. baigė Vilniaus universitetą, įgijo fiziko ir fizikos mokytojo kvalifikaciją.
1980–1982 m. čia studijavo aspirantūroje.
1983 m. VU apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją, 1991 m.– habilituoto fizinių mokslų daktaro disertaciją.
1979–1982 m. – jaunesnysis mokslinis bendradarbis, 1983–1992 m. – vyresnysis mokslinis bendradarbis VU Fizikos fakulteto Puslaidininkių fizikos katedroje.
1992–2015 m. – Taikomųjų mokslų instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas, 2002–2012 m. – direktorius, 2013–2015 m. – Puslaidininkinės optoelektronikos skyriaus vedėjas.
1993–2015 m. – VU Fizikos fakulteto Puslaidininkių fizikos katedros profesorius.
2000 ir 2001 m. dirbo vizituojančiu mokslininku Rensselaerio politechnikos institute (Niujorko valstija, JAV).
2000–2003 m. Lietuvos mokslo tarybos Fizinių mokslų komisijos narys.
Nuo 2001 m. –Lietuvos mokslų akademijos narys ekspertas, nuo 2011 m.– tikrasis narys.
2015 m. išrinktas VU rektoriumi.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!