„Buvau įpratusi gyventi surakinta burna, viską užspausti savyje“, – prisimindama mylimą tėvą ir žinią apie jo mirtį, atviravo lietuvių poetė, vertėja, knygų autorė Janina Degutytė (1928-1990). Praėjusią savaitę menininkei būtų sukakę devyniasdešimt penkeri.
„Gyvenau tokiame dugne, tokioje tamsoje, kad menas buvo ta vienintelė šviesa, kuri teikė jėgų išsilaikyti. Ji kažką ir žadėjo. Prasmės, vertybių suvokimą. O jų man labai reikėjo, nes, kad ištverčiau, turėjau žinoti vardan ko“, – prisiminimais apie skaudžią vaikystę dalijosi poetė Janina Degutytė. Janina Degutytė su mama 1932–1934 m. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr.
Šiuolaikiniam žmogui J.Degutytės asmuo ir gyvenimas – tai kartu ir artimas, ir tolimas pasakojimas. Išties, poetė turėjo galimybę intensyviai kurti, tačiau kartu nemažiau iškęsti. „Ši poetė, ypač pirmųjų knygų pasirodymo metu, suvokta kaip lietuvių moterų poezijos centrinė figūra, tituluota antrąja Salomėja Nėrim“, – poetės kūrybą ir pasaulėvaizdį analizuojančioje disertacijoje rašė tyrimo autorė dr. Jurgita Raškevičiūtė.
Poetės pirmieji prisiminimai išnyra, kuomet jai buvo septyneri... Mažoji J.Degutytė iš namų išlydėjo motiną, tariančią, kad keliauja atnešti mergaitei gimtadienio dovaną. Deja, mergaitei teko vykti į smuklę, kurioje septynmetė išvydo prisigėrusią ir sąmonę praradusią motiną. „Man davė valgyti prie to paties stalo, bet joks kąsnis į burną netilpo. Paskui ją išnešė į kitą kambarį ir paguldė į lovą. Duris uždarė. Bet ji vis iškrisdavo iš lovos, ir tas garsas ligi šiolei man girdimas“, – prisiminė J.Degutytė.
Janinos Degutienės alkoholizmas skaudžiai ir žalojančiai palietė J.Degutytės vaikystę ir jaunystę. Poetė sielojosi rašytojai dr. Viktorijai Daujotytei, kad girtaujančios motinos pyktis ir agresija (jos ir tėvo atžvilgiu) buvo neįtikėtinas. Serganti motina smurtavo prieš mergaitę emociškai ir fiziškai. Mylimam tėvui išvykus į komandiruotes, motinos ji buvo siunčiama į parduotuvę nupirkti alaus arba vyno. Ir nors tėvas palikdavo pinigų, kad dukra galėtų nakvoti viešbutyje bei pavalgyti valgykloje, mergaitė jausdavo didelę gėdą, nes aplinkiniai suprasdavo jos (šeimos) situaciją. Visgi, kaip būdinga alkoholikų artimiesiems, J.Degutytė meluodavo apie motinos nedarbingumo priežastis, teigdama, kad ši serga.
Badas, ligos ir mintys apie savižudybę
Poetė pripažįsta jau vaikystėje galvojusi apie savižudybę. Aštuonmetė norėjo nutraukti sau gyvybę (nusiskandinti), tačiau ją saugojo gailestis tėvui. Pastarojo meilės, kitaip nei motinos, mergaitei užkariauti nereikėjo.
Nuo ankstyvo amžiaus mergaitė buvo priversta gyventi ne pagal savo amžių, o daugelį emociškai svarių patirčių laikyti paslaptyje. J.Degutytei ne vienerius metus tekdavo badauti. Mergaitė kartais būdavo tokia nusilpusi, kad negalėdavo net pakelti rankos pamokoje. Klasės auklėtoja, siekdama padėti mergaitei, prašė, kad kasdien (vis kita) klasės draugė pasikviestų klasiokę pietų. Tokia pagalba, kaip skaudžiai prisiminė poetė, žemino.
Nenuostabu, kad (tokiomis gyvenimo sąlygomis) ėmė šlubuoti jos sveikata: prasidėjo širdies veiklos sutrikimai, sekino mažakraujystė. 7-oje klasėje J.Degutytė rimtai susirgo, tačiau stengėsi neatskleisti savo pažeidžiamumo ir iki paskutiniųjų išlikti darbinga.
„Baigusi 7 klases, dar dirbau toj statybos kontoroj. Bet neilgai – išsekimas priėjo ribą. Susirgau reumatu, temperatūra 40 °C, o aš nesuvokiau. Atėjau į darbą – buhalteris klausia: ar nesergi. Sakau – ne. Paskui jis palietė delnu mano kaktą, liepė eiti namo ir pas daktarą. Nežinau, kaip parėjau tuos 7 km. Žinau, kad svirduliavau ir ramsčiausi į tvorą“, – prisiminė poetė.
Tėvo mirtis
Keturiolikmetė J.Degutytė susidūrė su didžiuliu skauduliu ir nauja (jos amžiui nederama) atsakomybe: 1942 m. kovo 23 d., gautoje telegramoje pranešta, kad Mažeikiuose nušautas jos tėvas Stasys Degutis. Taigi, šeima neteko pagrindinio maitintojo, o paauglė prisiėmė šeimos maitintojos naštą.
J.Degutytė plyštančia širdimi antrino motinai, palaikančiai tėvo sprendimą išvykti į Mažeikius. Paauglė vylėsi, kad tėvui bus lengviau, atsitraukus nuo košmariško gyvenimo. „Nežinau, ką jis pagalvojo apie mane – aš neaiškinau nieko (prieš išvykimą – aut. past). Buvau įpratusi gyventi surakinta burna, viską užspausti savyje. Ir dabar negaliu sau to atleisti“, – autobiografijoje sielojosi poetė.
Stiprindavo literatūra
„Gyvenau tokiame dugne, tokioje tamsoje, kad menas buvo ta vienintelė šviesa, kuri teikė jėgų išsilaikyti. Ji kažką ir žadėjo. Prasmės, vertybių suvokimą. O jų man labai reikėjo, nes, kad ištverčiau, turėjau žinoti vardan ko“, – atviravo poetė.
Literatūra mažajai J.Degutytei padėdavo atsiriboti nuo nežmoniškos tikrovės. Būsimoji poetė mėgo skaityti eilėraščius, nuotykių literatūrą apie indėnus. Gimnazijos metais pamėgo Viktoro Hugo, Levo Tolstojaus, Fiodoro Dostojevskio, Antono Čechovo kūrybą. Susibičiuliavo su kita knygų mylėtoja Vanda. Bičiulės ne tik kartu dirbo, bet ir keisdavosi knygomis, lankydavosi teatre, operoje, ypač mėgavosi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūryba. Būdama dešimties metų J.Degutytė pradėjo rašyti. Pagrindinis paauglystės kūrybos motyvas – asmeninė atsakomybė dėl Lietuvos valstybingumo.
Studijos ir poetės kūryba
Matyt, neatsitiktinai J.Degutytė įstojo į lietuvių filologiją Vilniaus universitete, o į Lietuvos rašytojų sąjungą buvo priimta dar neišleidusi nė vieno eilėraščių rinkinio. Tiesa, stojimai į išsvajotąjį Vilniaus universitetą žymi ir pačią J.Degutytę stebinusį motinos gestą – reikšmingą finansinę (200 rublių) pagalbą dukrai.
1959 m. pasirodė pirmasis poetės eilėraščių rinkinys „Ugnies lašai“. Anksčiau rašiusi tik artimam bičiulių ratui, ji kaip mat laimėjo platesnės auditorijos (net Sibiro tremtinių) dėmesį ir širdis. Vėliau J.Degutytė trumpai dirbo Tauragės vaikų bibliotekoje, vakarinės mokyklos mokytoja, redaktore „Vagos“ leidykloje. Jėgas (dėl problemų su širdimi) poetė stengdavosi atgauti kaime.
J.Degutytės kūrybą neabejotinai veikė skaudi vaikystė ir jaunystė, santykiai su artimaisiais, tėvu, ir, žinoma, motina. Galbūt todėl autorei buvo itin artimi ir suprantami okupuotos Lietuvos sunkumai bei žmogiški skauduliai.
Kaip pastebi literatūrologė dr. Giedrė Šmitienė, tyrinėjusi motinos ir dukros susirašinėjimus, J.Degutytė visą gyvenimą stengėsi išlaikyti santykius su motina, kartu aktyviai valdydama šio santykio ribas. „Svarbiausias dalykas, kurį jie (motinos ir dukros laiškai – aut.past) įgalina suvokti – tai dukters ir motinos santykio versmė, jo nepertraukiamumas. Tai sudėtingas abipusis prisirišimas, kuris vėliau tematizuojamas ir eilėraščiuose“, – teigė literatūrologė.
Susirašinėjimų turinys atskleidžia, kad J.Degutytės motina buvusi gera namų šeimininkė, mylinti dukrą, tačiau itin vieniša, vartojanti (alkoholį ir vaistus) ir nugrimzdusi į save. Motina (laiškais) veikė poetės nuotaikas, tačiau laiškai motinai, skirtingai nuo susirašinėjimų su draugėms, pasižymėjo „sulaikytu kalbėjimu“, faktiškumu, emociniu šaltumu. „Rašydama motinai ji nesijautė laisva“, – pastebėjo literatūrologė.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: