Neperkandama žinutė
Nauja audra socialiniuose tinkluose kilo po to, kai internete pasirodė Anykščių sąvartyne išmesto agurkų kalno nuotrauka. Nuostabą kelia, kad nerandama geresnių perteklinės produkcijos panaudojimo būdų. Regis, agurkus buvo galima išdalinti labdarai, atiduoti pačioje įmonėje dirbantiems žmonėms ar už minimalią kainą parduoti pašarams. „Mano žiniomis, ūkininkai, mūsų asociacijos nariai, išsėmę visas realizacijos galimybes produkciją veža į lauką ir daržovės būna arba užariamos, arba kompostuojamos. Prekiniai ūkiai produkcijos į sąvartynus tikrai neveža. Gali būti, kad čia buvo tie, kurie momentinę veiklą vykdo, galbūt koks nors perpardavinėtojas per daug prisipirko“, – situaciją pakomentavo Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė Zofija Cironkienė.
 
Vis dėlto sąvartyne atsidūrusi agurkų priekaba – tik lašas kasmet išmetamo maisto jūroje. Absoliuti dauguma į šiukšlynus keliaujančio maisto ten patenka tiesiai iš žmonių virtuvių. Ir tai toli gražu nėra tik keli duonos trupiniai. Maisto švaistymas – didelė problema, kurią sprendžiant būtų galima ne tik prisidėti prie alkstančių žmonių gyvenimo sąlygų gerinimo, bet ir klimato kaitos pokyčių mažinimo. Irdamos maisto atliekos išskiria šiltnamio efektą skatinančias dujas, kurių kiekis pasaulyje lygus Europos CO₂ emisijai. Pasak, spalvingo palyginimo, jeigu maisto švaistymas būtų šalis, ji būtų trečia pagal dydį atmosferos teršėja pasaulyje.
Vieno prekybos tinklo neseniai atlikta pirkėjų apklausa atskleidė, kad net 49 proc. maistą išmeta dėl to, kad tiesiog nespėja laiku jo suvartoti. Taigi net pusė apklaustųjų pripažino, kad jiems nepavyksta suplanuoti pirkinių, laikytis susidėliotų mitybos planų. Specialistai pasakoja, kad žmonėms sunkiai „perkandamos“ pasirodo dvi žinutės. Pirma, maisto atliekų poveikis aplinkai ir klimatui – tai ne tik sąvartyne atsidūrusio maisto, bet ir gausybės jam gaminti tuščiai sunaudotų išteklių – vandens, energijos, pesticidų – poveikis. Antra, namų ūkių indėlis į bendrą atliekų srautą yra milžiniškas, todėl vartotojai nėra tik pasyvūs korporacijų veiklos stebėtojai – pokytis priklauso ir nuo jų sąmoningumo.
 

L.S. skaičius 
88 – 
tiek mln. tonų maisto, Europos Komisijos duomenimis, kasmet išmetama žemyne.

 
Siūlo apmokestinimą
Viena išeičių – tausios gamybos skatinimas. Lietuvos vartotojų instituto prezidentė Zita Čeponytė mano, kad išteklių švaistymui kelią užkirsti padėtų netausios gamybos apmokestinimas. Tai paskatintų verslininkus ieškoti ekonomiškesnių gamybos būdų, padėtų pakeisti pirkėjų vartojimo įpročius. „Dabar žmonės rinkdamiesi maistą linkę daugiau rūpintis savo sveikata, o aplinkosauginiai kriterijai dairantis po parduotuvių lentynas nustumiami į šalį. Produktą būtų galima rinktis pagal tai, iš kur jis atkeliavo. Jeigu jis keliauja labai ilgai, be abejonės, tam sunaudojami dideli energijos ištekliai. Todėl naudinga orientuotis į vietinės kilmės produktus“, – pastebi specialistė.
 
Netausios gamybos procese susidaro daug maisto atliekų, sunaudojama begalė energijos ar vandens, teršiama aplinka. Kaip tokios gamybos pavyzdys dažnai pateikiami produktai, kuriuose naudojamas daugiafruktozis kukurūzų sirupas. Kukurūzai - maistas ir pašaras, tad papildomas šio resurso naudojimas saldiklio gamyboje tampa nepakeliama našta ekosistemai. Minėtas sirupas naudojamas įvairiems produktams, nuo duonos iki gaiviųjų gėrimų, saldinti. Dėl netausumo peikiama ir jautienos pramonė. Galvijams užauginti reikalingi dideli kiekiai maistui tinkamų augalinių kultūrų. Žinoma, nesitikima, kad žmonija atsisakys mėsos, tačiau tai, kad jos pramonei reikia vis didesnių resursų - papildomas argumentas rinktis visapusiškesnę mitybą.
 
Atliekami tyrimai rodo - Lietuvoje tik apie 30 proc. žmonių žino, kad jie gali prisidėti prie užterštumo mažinimo, klimato kaitos. Supratimui paskatinti paprastai pasitelkiami konkretesni pavyzdžiai. Pavyzdžiui, nereto maisto produkto gamybai naudojamas palmių aliejus. Šis gaminamas trečiose šalyse ir jo gamybai kertami arba deginami atogrąžų miškai, kad žemė būtų užsodinta aliejui reikalingomis alyvpalmėmis. Vis dėlto įmonės ženklinimu užsiima savanoriškai, jokios normos jų neįpareigoja. Pasigendama vietos valdžios institucijų dėmesio maisto švaistymo klausimui. „Turbūt jos galutinio vartotojo vaidmens šitame procese dar ir pačios nelabai supranta. Yra per mažai programų, kurios vykdytų vartotojų švietimą. Juos reikėtų informuoti taip, kad jie suvoktų savo vaidmenį šiame procese“, – teigia Z.Čeponytė.

---

 
Komentaras
„Maisto banko“ plėtros vadovas Vaidotas Ilgius:

- Vyriausybės programoje įrašytas pažadas kovoti su maisto švaistymu. Deja, jokių žymesnių veiksmų nepastebime. Aplinkos ministerijoje buvo sudaryta koordinacinė grupė, kurios tikslas - išsigryninti konkrečias problemas, trukdančias užkirsti kelią maisto švaistymui. Tačiau pasikeitus politinei vadovybei Aplinkos ministerijoje šis procesas nutrūko. Nemažai pasaulio valstybių darnaus vystymosi tikslus perkelia į politinį nacionalinį lygmenį. Skelbiama, kad maisto švaistymą iki 2030 m. siekiama sumažinti perpus. Tam būtinas politinis koordinavimas, bet patirtis rodo, kad geriausiai veikia ne primygtinio reguliavimo priemonės, o savanoriškas verslo, valdžios ir visuomeninių organizacijų susitarimas. Plačiai žinomas faktas - daugiausia maisto prarandama namų ūkiuose, bet kartu tai sunkiausiai įvykdoma prevencija. Vienintelė efektyvi priemonė – švietimas. Dabar daugelyje šalių apie maisto praradimo poveikį aplinkai, ekonomikai ir žmonių sveikatai pradedama nuo darželio kalbėti. Tikėtina, kad naujos kartos užaugs sąmoningesnės. Su kolegomis Minske neseniai linksmai pastebėjome, kad vaikai ir anūkai tėvus bei senelius užverčia klausimais. Šviečiamosios priemonės efektyvios, bet joms reikia laiko.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!