Jeigu dalyvautumėte kokioje nors viktorinoje ir išgirstumėte klausimą apie tai, koks Lietuvos miestelis dar iki Pirmojo Pasaulinio karo buvo kaip kurortas atskirai pažymėtas Rusijos imperijos žemėlapiuose – ko gero, spėtumėte, jog tai galėtų būti kuris nors iš dabartinės lietuviškosios kurortinės triados: Palanga, Druskininkai, Birštonas. Spėtumėte ir... suklystumėte, nes praėjusio amžiaus pradžioje tokio išskirtinio dėmesio sulaukė Pasvalys – nedidelis Aukštaitijos miestelis, šiandien žinomas dėl stipraus vietinio alaus ir karstinių reiškinių.
Dar prieš Pirmąjį Pasaulinį karą į Pasvalį atvykdavo norintys gydytis sieros vandens voniomis – tiesa, tuo laikotarpiu sieros vonių procedūros buvo vykdomos primityviai: privačiuose butuose vandenį šildant įkaitintais akmenimis. Nepaisant neišvystytos infrastruktūros, į sieringą šaltinį Rusijos imperijos medicinos protai žiūrėjo viltingai – „Posvol“ buvo pažymėtas įvairiuose imperijos žemėlapiuose.
Kurorto užuomazgos
Rusų mokslininkų dėmesio Pasvalys sulaukė dar 1886 m. – tais metais pirmąsyk padaryta vandens, kurį išskiria Pasvalio šaltinis (nepainioti su dabar Pasvalyje esančiu Žalsvuoju šaltiniu – giliausiu Lietuvos urvu, ištryškusiu apie 1960 m.), analizė. Nustatyta, jog šis vanduo turi nemažai sieros ir gydomosiomis savybėmis yra prilygintinas kitų tuometinių užsienio kurortų (pavyzdžiui, Kemerių kurorto Latvijoje) vandenims. Dar prieš Pirmąjį Pasaulinį karą į Pasvalį atvykdavo norintys gydytis sieros vandens voniomis – tiesa, tuo laikotarpiu sieros vonių procedūros buvo vykdomos primityviai: privačiuose butuose vandenį šildant įkaitintais akmenimis.
Nepaisant neišvystytos infrastruktūros, į sieringą šaltinį Rusijos imperijos medicinos protai žiūrėjo viltingai – „Posvol“ buvo pažymėtas įvairiuose imperijos žemėlapiuose. Deja, bet Pirmojo Pasaulinio karo audros, o po to Rusijoje įvykęs bolševikų perversmas negalėjo neigiamai nepaveikti Pasvalio kurorto vystymosi – visiškai nutrūko iš Rytų atvykstančių pasiturinčių poilsiautojų srovelė.
Nepaisant to, vietinė valdžia suvokė, jog sieros vandeniu pulsuojąs šaltinis – vertybė, kuria galima papirkti bent jau vietinius poilsiautojus: 1923 m. Pasvalyje iškilo vadinamasis „vonių namas“ – mūrinis pastatas, kuriame buvo įrengti atskiri kambariai su šildomais vandens rezervuarais bei voniomis. Būtent šis pastatas ir tapo pagrindiniu magnetu, kuriuo tarpukariu disponavo Pasvalys.
Neieškok ligoje svetimų dievų...
Būtent tokiais žodžiais 1940 m. birželio 3 d. „Lietuvos aide“ užbaigiamas trumpas straipsnelis, raginantis Lietuvos gyventojus vykti gydytis būtent į Pasvalio kurortą. Tokių tekstų, skatinančių poilsiauti būtent mažuose Lietuvos kurortuose, tarpukario spaudoje pasitaikydavo periodiškai. Iš jų galima daugmaž atkurti tarpukario Pasvalio kurorto kasdienybę.
Kurortinis sezonas Pasvalyje prasidėdavo gegužės 15 d., o baigdavosi vėlyvą rudenį. Pagrindinis traukos objektas – sieros vanduo, trykštantis iš Pasvalio šaltinio. Šio vandens temperatūra – apie 6 laipsnius, o gydomosios savybės tokios, kad šio vandens voniomis rekomenduota gydyti reumatizmą, podagrą, rachitą, mažakraujystę, inkstų ir šlapimo takų, o taip pat ir kitas ligas. Be to, akcentuota, jog Pasvalys – itin pigus kurortas: viena sieros vandens vonia kainuoja 3-4 litus, o taipgi nebrangus ir pragyvenimas bei valgis.
Nuo 1937 m. Pasvaliui buvo suteiktos kurorto teisės – panašiu metu pradėta ir kurortinių namelių statyba. Apie 5 tūkst. gyventojų turėjusiame Biržų apskrities mieste buvo įvairių krautuvių, du viešbučiai, keli praktikuoją gydytojai, dukart per savaitę vykstantys turgūs (jie minėti kaip poilsiautojams pasiekiama galimybė apsirūpinti šviežiais maisto produktais – tokiais, kokius mūsų laikais vadintume ekologiškais). „Pro Pasvalį teka kelios upės, todėl maudytis, irkluotis ir meškerioti mėgstantiems tikras rojus“,– tokiais žodžiais į kurortą buvo masinami tvirtosios lyties atstovai. Susisiekimas su miesteliu – siaurojo geležinkelio linijos, vedančios į Šiaulius, Panevėžį ir Biržus bei dukart į dieną kursuoją autobusai. Anų laikų supratimu – tai buvo puikus susisiekimas: važiuojant iš Kauno, Pasvalį buvo galima pasiekti per penkias valandas.
Kodėl neįsitvirtino?
Kodėl Pasvalys, tarpukario Lietuvoje minėtas kaip vienas pagrindinių šalies kurortų, tokiu neišliko iki šių dienų? Atsakymą galima nujausti skaitydamas dar vėlyvąją Pirmosios Lietuvos Respublikos spaudą – apie 1938 m. pradedamas aktyviai plėtoti Likėnų kurortas – prie Smardonės šaltinio įsikūrusi poilsiavietė, buvusi žinoma anksčiau nei Pasvalys, tačiau beveik visą tarpukarį pamiršta. Nepaisant to, panašu, jog Likėnai turėjo daugiau potencialo nei Pasvalys – įrengta gydykla, pastatytas didelis viešbutis, kuris jau pirmaisiais veiklos metais galėjo priimti apie 600 poilsiautojų. Visą sovietmetį Likėnai buvo laikomi gan populiaria gydykla – veikiančia, beje, iki šių dienų.
Savo ruožtu Pasvalio kurortas pradėjo smukti žemyn. Jei pirmaisiais pokario metais sovietinės Lietuvos oficiozo „Tiesa“ puslapiuose dar kartkartėmis galima aptikti užsiminimus apie Pasvalio kurortą, vėlesniais metais šis miestelis nustoja būti minimas kaip poilsiavietė. Nepaisant to, kad 1947 m. buvo įkurta Pasvalio apskritis (anksčiau Pasvalys priklausė Biržų apskričiai), sovietinė valdžia, atrodo, nematė galimybės toliau vystyti šį kurortą. Sovietams Pasvalio kraštas labiau asocijavosi su derlingu žemės ūkiu. Beje, vystant pastarąjį – melioruojant žemes – neabejotinai pakenkta ir Pasvalio šaltiniams, buvusiems pagrindiniu kurorto objektu. Jeigu šių dienų pasvaliečio paklaustumėte, kur buvo Pasvalio kurorto šaltinis, tikėtina, jog jums nurodytų Žalsvąjį šaltinį – jau minėtą versmę, kuri atsivėrė smegduobės vietoje apie 1960 m. ir su tarpukario Pasvalio kurortu neturi nieko bendro.
Tarp kitko
Šio teksto autorius gimė ir augo tame pačiame Pasvalyje, tačiau žymiojo kurortinio šaltinio vietą galėtų nurodyti tik labai apytiksliai – einant nuo miestelio centro Lėvens paupiu parko link, ten kur seniau būta trijų aukštų mūrinio apgriuvusio pastato, kuris ryškiai skyrėsi nuo aplinkinių namų. Tas pastatas – Pasvalio kurorto „vonių namas“ – gydykla, pastatyta dar 1923 m., tačiau iki mūsų dienų neišlikusi. Neišlikusi, kaip neišlikęs ir Pasvalio kurortas – keistas, bet mielas tarpukario Lietuvos hieroglifas – įsirėžęs dar carinės Rusijos žemėlapiuose, bet nepastebėtai pranykęs šių dienų Lietuvoje.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: