- Žadėjote, jog Seimo rudens sesijoje skirsite nemažai dėmesio skurdo mažinimo iniciatyvoms – nuo algų iki pensijų didinimo. Kas keisis?
- Šiuo metu apie dvidešimt procentų Lietuvos žmonių gyvena skurde – net kas penktas lietuvis. Ta dinamika per mažai keičiasi, panašus skurdo procentas buvo registruojamas ir ankstesniais metais. Viena grupių, kur skurdo procentas didžiausias, – pensinio amžiaus žmonės. Jų skurdas ūgtelėjo net keturiais procentais, palyginti su pernai ar užpernai metais ir dabar siekia trisdešimt devynis procentus. Antra reikšminga grupė – žmonės su negalia. Čia skurdą patiria net trisdešimt du procentai tokių žmonių.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ruošia pakeitimus, kad mažosios pensijos kiltų sparčiau visoms pensinio amžiaus žmonių kategorijoms. Pernai pensijos kilo apie devynis procentus, tikimės, jog panašaus kilimo pasieksime ir šiemet. Vis dėlto manau, kad turėtume koncentruotis į mažųjų pensijų gavėjus, kurių pajamos nesiekia arba svyruoja ties dviem šimtais šešiasdešimt eurų per mėnesį.
Prie skurdo mažinimo turėtų prisidėti ir minimalios mėnesinės algos didinimas, mat net aštuoni procentai dirbančiųjų taip pat patiria skurdą.
 
- Darbdaviai piktinasi: norinčiųjų dirbti nėra net ir siūlant konkurencingą atlygį. Matyt, dalis žmonių ne tik neskursta, bet ir tenkinasi įvairiomis išmokomis...
- Pandeminės priemonės, pavyzdžiui, darbo paieškos išmoka, pasibaigė rugsėjo pirmąją, tačiau tikrasis pokytis turėtų būti matomas apie gruodį. Vis dėlto dabar turime paradoksalią situaciją, kai Užimtumo tarnyboje registruota per du šimtus tūkstančių darbo neturinčių asmenų. Aplinkybės ir priežastys įvairios, ne visi tingi dirbti, nes išmokos geresnės. Nedarbo išmokos laikinos, terminuotos ir gana nedidelės, negalinčios atstoti nuolatinio darbo užmokesčio. Daliai žmonių ar jų artimųjų pandemija pakirto sveikatą, o su ja ir darbingumo galimybes. Be to, didelė žmonių dalis neturi tokios kvalifikacijos, kokios nori darbdaviai.
 
- Darbdaviai skatinami būti socialiai atsakingi ir prisidėti prie neįgaliųjų reintegracijos į darbo rinką. Kaip ketinama pagelbėti neįgaliesiems sparčiau įsilieti į darbo rinką?  
- Jau ruošiamos Užimtumo įstatymo pataisos, kurios turėtų įnešti pokyčių neįgaliųjų užimtumo politikoje ir gerinti jų integraciją darbo rinkoje. Ligšiolinė valstybės politika rėmė socialines įmones, tačiau iki šiol socialinį statusą turinčiose įmonėse buvo apie dešimt tūkstančių dirbančių neįgaliųjų, o atviroje darbo rinkoje – trisdešimt penki tūkstančiai neįgaliųjų. Deja, visos investicijos buvo koncentruotos socialinių įmonių naudai. Manome, jog tai – ydinga praktika. Jie turi dirbti atviroje rinkoje. Valstybė ketina prisidėti pritaikant infrastruktūrą, darbo vietą, tačiau ne patį įdarbinimo faktą suteikiant lengvatų ar subsidijų darbdaviui ar sumažinant jam kokią nors mokestinę naštą. Palengvinimai orientuoti į neįgaliuosius, siekiama didinti jų kompetencijas, o ne į darbdavius, kad neįgalieji netaptų pasipelnymo šaltiniu. Norisi pagaliau pasiekti to, kad neįgalus asmuo turėtų daugiau darbo pasirinkimo galimybių.
 
- Mokyklose neretai dirba seniai pensijos sulaukęs pedagogas, jei ne jis – nebūtų kam mokyti vaikų, o aptarnavimo sektoriuje kone išskirtinai – vien jaunimas. Savo ruožtu trūkstant darbo jėgos Europos Komisija Lietuvą ragina kreiptis į pensinio amžiaus žmones, kurie galėtų užpildyti laisvas darbo vietas, dirbti net iki septyniasdešimt dvejų metų. Svarstomas toks variantas?
- Amžiaus grupių pasiskirstymo skirtinguose sektoriuose priežastys įvairios. Kai kuriose srityse atlyginimai nevilioja jaunų žmonių, jie nemotyvuoja tapti tos srities specialistais ir atrama tampa vyresni darbuotojai. Deja, paslaugų sektoriuje jaučiamas jauno amžiaus kultas, ypač tarp padavėjų, barmenų, bet įstatymu reglamentuoti, kur, kokio amžiaus, kiek darbuotojų turi būti, vargu ar galėtume. Įdomu tai, kad pandemijos metu darbą vyresni asmenys prarasdavo rečiau nei jaunimas.
O projektas, numatantis darbo trukmę net iki aštuntos dešimties, tikrai nėra svarstomas, nepaisant įvairių diskusijų viešojoje erdvėje. Europos Komisija pagal demografinius pokyčius yra apskaičiavusi, koks turėtų būti teorinis amžius, kad būtų išlaikyta draudiminė sistema ir panašiai. Visoms Vakarų Europos valstybėms gresia darbingo amžiaus ilginimas, nes visuomenė sparčiai sensta, o gimstamumas mažėja. Mes esame priėmę sprendimą, kad iki du tūkstančiai dvidešimt šeštųjų vyrų ir moterų pensinis amžius turi suvienodėti bei pasiekti šešiasdešimt penkerius metus. Lietuvoje apie ilgesnį darbingąjį amžių nė neverta kalbėti, nes ir mūsų senjorų sveikata prastesnė nei kitų Vakarų šalių, ir jie negalėtų išsilaikyti darbo rinkoje.
Kita vertus, senjorams turi būti sudarytos galimybės mokytis visą gyvenimą, persikvalifikuoti ir dirbti, jei yra noro ir jėgų, net ir sulaukus pensinio amžiaus. Tik prievolės neturi būti.

---

 
Dosjė
Išsilavinimas
2007 m. Vilniaus universitetas, socialinis darbas
Darbo patirtis
2019–2020 m. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, dėstytojas
2019–2020 m. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, dėstytojas
2019–2020 m. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, dėstytojas
2009–2019 m. Prezidento kanceliarija, Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas vidaus politikai
2006–2009 m. Prezidento kanceliarija, Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas
Politinė karjera
2019–2020 m. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, vykdomojo sekretoriaus pavaduotojas
Nuo 2008 m. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narys
2005–2006 m. Lietuvos krikščionys demokratai, biuro vadovas
Nuo 2000 m. Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!