Ne taip jau paprasta
Nors rūkymo paplitimas daugelyje šalių mažėja, mažų ir vidutinių pajamų šalyse nikotino produktų vartojimas vis dar išlieka palyginti didelis. Lietuvoje situacija taip pat nepalanki: asmenų, priskirtinų Širdies ir kraujagyslių ligų prevencijos priemonių programai, duomenimis, rūkymo paplitimas tarp vidutinio amžiaus asmenų Lietuvoje 2009–2015 m. didėjo nuo 20,8 proc. iki 22,6 proc., rūkančių vyrų buvo beveik penkiskart daugiau nei moterų. O 2020 m. duomenimis, Lietuvoje rūko 28 proc. gyventojų – tai 5 proc. daugiau nei Europos Sąjungoje (ES).
 
Priklausomybių specialistai teigia, kad rūkymas – tokia pati priklausomybė kaip ir priklausomybės nuo alkoholio ar narkotikų, tik „veiklioji medžiaga“ šiuo atveju yra nikotinas – bespalvis lakus alkaloidas, veikiantis žmogaus nervų sistemą ir sukeliantis trumpalaikį žvalumo pojūtį. Priklausomybė nuo jo turi visus priklausomybės bruožus: vartojimas tampa reguliarus ir kompulsyvus, jis tęsiasi nepaisant žalingų simptomų, o bandymai nutraukti vartojimą arba sumažinti dozes dažnai yra nesėkmingi ir sukelia abstinencijos simptomus. Su laiku išsivysto tolerancija, ankstesniam „kaifo“ lygiui pasiekti tampa reikalingos vis didesnės dozės.
 
Nusprendęs mesti rūkyti rūkalius dažnai susiduria su tuo, kad dažniausiai naudojamas būdas „tiesiog mesti pačiam“ statistiškai mažiausiai efektyvus: 2016 m. JAV ir Kanadoje atliktas tyrimas parodė, kad tie keli procentai rūkančiųjų, kuriems pavyksta nutraukti tabako vartojimą be jokios pagalbos, vidutiniškai tokio rezultato pasiekia tik po 30-tojo bandymo. Likusioji dauguma dažniausiai grįžta prie kenksmingo įpročio, geriausiu atveju sumažinusi suvartojamą nikotino dozę, arba kreipiasi pagalbos į specialistus. Geriausia, kai ši pagalba yra kompleksinė, be to, remiama ir palaikoma valstybės politikos. O tai – ne vien tik draudimai ir suvaržymai vartojantiems, bet ir pakankamas informavimas apie gydymą bei mažiau kenksmingas alternatyvas.
 
Gali pagelbėti alternatyvos?
Pernai vasarį Anglijos vyriausybinė visuomenės sveikatos agentūra paskelbė nepriklausomą ataskaitą, kurioje pateikti kelių atliktų tyrimų duomenys liudija, kad metantiems rūkyti naudojami pagalbinės terapijos vaistai, sudėtyje turintys veikliosios medžiagos varenikino, gali būti sėkmingai pakeisti vadinamosiomis alternatyviomis nikotino naudojimo priemonėmis – elektroninėmis cigaretėmis su garinamuoju ar kaitinamuoju tabaku, kramtomuoju tabaku „snuss“ ar nikotino maišeliais. Tačiau šis drąsus teiginys sulaukia ne tik rūkalių dėmesio, bet ir nemažai skepticizmo bei nepasitikėjimo. Mat, nors elektroninės cigaretės ir neišskiria dervos bei anglies monoksido – dviejų žalingiausių tabako dūmų elementų – jų sudėtyje yra ir kitų, potencialiai kenksmingų, medžiagų, „tiesa, mažesniu kiekiu nei tradicinių cigarečių dūmuose“, – teigiama agentūros išplatintame pranešime.
 
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) taip pat perspėja, kad elektroninių cigarečių skleidžiamuose garuose esančios kenksmingos medžiagos gali kelti pavojų ne tik patiems rūkaliams, bet ir aplinkinių sveikatai. PSO nurodo, jog elektroninių cigarečių teisinis reguliavimas yra būtinas. Ji siūlo uždrausti arba bent jau apriboti prekybą joms skirtais aromatizuotais skysčiais, tokiu būdu sumažinant jų patrauklumą tarp vaikų ir paauglių, bei uždrausti rūkyti elektronines cigaretes uždarose patalpose, siekiant apsaugoti aplinkinių sveikatą. Tad drąsus Jungtinės Karalystės sprendimas leisti išrašyti elektroninių cigarečių gaminių kaip medicininį preparatą pakaitinei terapijai tiems, kas nori mesti rūkyti ir pageidauja pradžiai sumažinti suvartojamo nikotino kiekį bei daryti tai mažiau pakenkiant sveikatai, vis dar kelia begales ginčų.
 
Panašių moksliniais tyrimais besiremiančių sveikatos politikos priemonių, kai suaugę nenorintys ar negalintys mesti rūkantys vietoje cigarečių gali pasirinkti galimai mažesnę žalą darančius nikotino gaminius – elektronines cigaretes, kaitinamąjį tabaką, nikotino maišelius, kramtomąjį tabaką ir kt. – yra įgyvendinama Švedijoje, Norvegijoje, Islandijoje, Jungtinėje Karalystėje, Japonijoje.
Vis dėlto, ar alternatyvūs tabako gaminiai yra tinkama priemonė kovoti su rūkymu ir jo žala, vieningo sutarimo pasauliniu mastu kol kas nėra.
 
Griežtai prieš elektronines cigaretes

Seimo narė, buvusi sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė, drąsiai prisipažįstanti esanti rūkalė su dideliu stažu, ir pati ne sykį bandė mesti rūkyti, tačiau iki galo tai padaryti esą pritrūkę valios. „Šeimos nariams vienam po kito nustojus rūkyti, mėginau tai padaryti ir aš, – pasakoja ji. – Didžiausia problema, su kuria susidūriau, tai – kompanija. Aš socialinė rūkalė, tad kai turiu su kuo parūkyti, pakalbėti, aptarti klausimus, padiskutuoti, atsiranda ir poreikis suvartoti nikotino. O kadangi dėl darbo specifikos bendravimo taip būna nuolat, gyvenimas parodė, kad mesti rūkyti ne taip jau lengva.“

 
Maždaug prieš trejus metus R.Šalaševičiūtei pavyko pereiti prie mažiau kenksmingos alternatyvos cigaretėms: „Lietuvoje kaip tik tuo metu pradėjo populiarėti kaitinamasis tabakas. Išstudijavau japonų, kurie pirmieji jį pradėjo populiarinti kaip nikotino vartojimo alternatyvą, tyrimų išvadas apie tai, kaip jis pakeitė cigaretes 1,4 mln. žmonių. Ir, pradėjusi vartoti jį, nebepanorau grįžti prie cigarečių.“
 
Žvelgdama į alternatyviąsias nikotino suvartojimo priemonės kaip politikė, R.Šalaševičiūtė laikosi nuomonės, kad verta be galo daug dėmesio skirti rūkantiems nepilnamečiams, tarp kurių yra paplitusios elektroninės cigaretės. „Esu absoliučiai prieš elektronines cigaretes ir visuomet buvau. Manau, kad jų neturėtų likti prekyboje, – pabrėžia ji, – nes pernelyg daug pagundos kyla į jas pradėti įmaišyti ir kitų, stipresnių narkotikų. Bet matau, kad valstybė jau ir taip draudžia jas bei riboja jų vartojimą keldama akcizus, tad manyčiau, jog draudimų, kurių laikymąsi įmanoma sukontroliuoti, jau lyg ir pakaktų. Visiškai uždrausti rūkymą neįmanoma, nė vienoje valstybėje to nėra, ir pabandę šitaip tikrai nebūtume suprasti.“ Tačiau, politikės teigimu, visuomet galima daugiau investuoti į švietėjišką veiklą bei siekti sudaryti kuo mažiau sąlygų pasyviam rūkymui, kai rūkaliaus sukuriamas kenksmingas medžiagas įkvepia aplinkiniai.
 
Bet kuriuo atveju, kiekvieno rūkaliaus metimas pirmiausia – tai jo sąmoningas apsisprendimas. „Manau, kad pačiam žmogui turėtų pakakti valios ir užsispyrimo, – teigia Seimo narė. – Būti priklausomam nuo alkoholio ar narkotikų – jau visiškai kitas dalykas, be įsikišimo iš išorės ir pagalbos šiems žmonėms sutvarkyti gyvenimą daug sunkiau. O rūkymas yra tarsi šiek tiek lengvesnė priklausomybė, nors ir ne mažiau kenksminga. Tam galutiniam žingsniui, visiškam atsisakymui nuo nikotino, greičiausiai neužilgo pasiryšiu ir pati.“

---

 
Komentaras
Gydytojas psichiatras Jaunius Urbutis:

- Jei žmogus vartoja nikotiną dideliais kiekiais (tarkim, daugiau nei pakelį cigarečių parai), nikotino koncentracijos kraujyje laikosi aukštos. Koncentracijai nukritus, padidėja jo nerimastingumas, dirglumas, impulsyvumas, jis gali pasidaryti piktesnis. Sunkesniais atvejais galimos ir vadinamosios vegetacinės reakcijos, kai pradeda šokinėti širdies susitraukimų dažnis, kraujospūdis. Gali kilti ir nerimas, didėjantis iki panikos atakos. Jei žmogus yra linkęs į tai ir turėjęs tokio pobūdžio problemų, galima sakyti, bet kokių psichinių sutrikimų, metant rūkyti taip pat gresia jų paūmėjimas. Ar tai būtų depresija, ar panika, ar generalizuotas nerimo sutrikimas. Jei žmogus turi polinkį į žalingą alkoholio vartojimą ar narkotikus – kompensuodamas nikotino praradimus, jis gali nukrypti ir ten.
 
Dar viena būdinga problema – metus rūkyti atsirandanti savotiška „tuštuma viduje“, kurią dažnas žmogus puola užpildyti maistu. O jo aplinkiniams ir artimiesiems padidėjęs žmogaus dirglumas ir impulsyvumas taip pat kelia nepatogumų, jau nekalbant apie tam tikrus jo psichinius sutrikimus.
 
Jei metantis rūkyti kreipiasi pagalbos į specialistą, yra tam tikros metodikos, lengvinančios abstinencijos sindromo keliamus nemalonius pojūčius. Yra pakaitinė nikotino terapija, siekianti sušvelninti užkietėjusiam rūkaliui tenkantį smūgį. Su pakaitine terapija nikotino koncentracijos kraujyje lygis mažinamas po truputį, mažiau skausmingai. Tai įvairūs nikotininiai pleistrai, kramtomosios gumos su skirtingomis nikotino koncentracijomis, purškalai. Jie iš dalies uždengia abstinenciją. Be to, egzistuoja ir receptiniai medikamentai. Jie taip pat turi tam tikrų privalumų abstinencijos metu.
 
Egzistuoja ir vadinamieji metančių rūkyti klubai, kur rūkaliai sulaukia palaikymo ir pagalbos. Metimo rūkyti palengvinimą išvis verta vertinti kaip komandinio darbo rezultatą – čia metančiojo užnugarį gali palaikyti ne tik psichiatras, psichologas, socialinis darbuotojas bet ir tokie patys kaip jis pats bendraminčiai.
 
Jeigu žmogus yra padidėjusios rizikos grupėje, tarkim, yra turėjęs psichikos sutrikimų, jam, kaip ir tiems, kurie turi priklausomybę alkoholiui ar narkotikams, svarbus ir pakankamai tamprus ryšys su gydytoju psichiatru tam, kad, esant reikalui, galėtų būti pritaikytos trumpos medikamentinės intervencijos arba sekimas, ar neatsinaujino psichiniai sutrikimai.
 
Jei metantysis rūkyti turi tikrai itin stiprią priklausomybę, staigus atsisakymas nuo nikotino, „nukirtimas kaip kirviu“  nėra gera pasirinkimo taktika. Tokiu atveju pirmasis žingsnis jam būtų tiesiog pradžioje vienokiu ar kitokiu būdu sumažinti surūkomų cigarečių  kiekį ir taip sušvelninti abstinencijos sukeliamą šoką organizmui. Tai atliekama pamažu, susidarius planą, sumažinant jį su specialistų pagalba ir jau tada darant tą vadinamąjį „nukirtimą“ tame nikotino lygyje, kuris sukels mažiau kančių.
Apibendrinant pasakytina, jog didžioji dalis metančiųjų rūkyti, manyčiau, tikrai gali abstinencijos periodą išgyventi be didelių kančių patys. Tereikia motyvacijos ir tam tikros valios jėgos.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!