- Kiekvienas dirbantis kas mėnesį moka PSD įmokas, kurios yra traktuojamos kaip garantas, kad susirgus bus už ką apmokėti sveikatos paslaugas, bet...
- Pirmiausia pakalbėkime apie Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) formavimą apdraustųjų lėšomis ir šio fondo naudojimą. Kiekvienas dirbantis ar atitinkamą veiklą vykdantis ir PSD įmokas mokantis asmuo yra laikomas apdraustuoju. Lietuvos įstatymai apdraustajam užtikrina teisę į fondo lėšomis apmokamas sveikatos priežiūros paslaugas ir vaistinius preparatus. Tačiau be dirbančių ir įmokas mokančių apdraustųjų yra kitų apdraustųjų grupės, kurie nedirba, įmokų nemoka, tačiau už kuriuos sumoka PSDF. Taip nustatyta įstatymuose. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad PSDF formuojančių apdraustųjų yra mažiau negu naudotojų. Akivaizdu, kad tokiomis sąlygomis fondo lėšų visiems užtikrinti kokybišką gydymą neužtenka.
 
- Ar šioje vietoje žmogus nėra teisine prasme šiek tiek apgaunamas? Nes prieš mokant PSD įmokas jokios sutarties, kur būtų aiškiai nurodyta, kokios sveikatos paslaugos bus kompensuojamos valstybės, o kokios ne, kaip ir nesudaroma?
- Lietuvoje jau seniai nėra nemokamos medicinos. Tačiau šios akivaizdžios tiesos valstybė, konkrečiai – politikai ir sveikatos sistemos valstybės tarnautojai vis nedrįsta garsiai pasakyti. Kaip nedrįsta pasakyti, kad PSDF biudžetas nėra guminis ir jo išteklių, esant dabartinei finansavimo sistemai, neužtenka ir ateityje neužteks. Esant tokiai situacijai, fondo biudžetas naudojamas neobjektyviai ir neefektyviai, paliekant tam tikrą dalį pacientų – socialiai pažeidžiamų, susiduriančių su ūmiomis ligomis, susiduriančių su retomis ir itin retomis būklėmis, kurių gydymas pareikalauja keturženklių ar penkiaženklių sumų per mėnesį, – be socialinių garantijų ir tinkamos apsaugos.
Tiesa, PSDF neefektyvų naudojimą iš dalies išprovokavo patys pacientai. Lietuvos sveikatos sistemos yra gerai žinomas terminas „gynybinė medicina“, kai gydytojas skiria papildomus tyrimus, siunčia pas kitus specialistus ne dėl to, kad abejoja diagnoze, o dėl to, kad „reikalauja pacientas, nes turi teisę“, „pats pacientas arba giminės neapskųstų ateityje“, „gydytojas būtų apsisaugojęs, o maža kas“. Visi šie veiksmai, jeigu jie atliekami biudžetinėse gydymo įstaigose, pareikalauja papildomo laiko ir išlaidų. Mano patirtis byloja apie tai, kad privačioje įstaigoje, jeigu pacientas pareikalauja papildomo tyrimo, netgi jeigu ši įstaiga turi sutartį su ligonių kasa, pacientui bus paaiškinta, kad šis tyrimas jam nėra būtinas, bet susimokėjus pačiam, jis bus atliktas. Dalis pacientų susimoka, nes jiems tikrai aktualu, o kita dalis, supratusi, kad papildomų tyrimų nemokamai nebus, reikalavimus atsiima.

- Užsiminėte apie viešąjį ir privatų sveikatos sektorių. Atrodo, jog privatus geriau tvarkosi. Kodėl?
- Lietuvoje nėra vieningos sveikatos priežiūros paslaugų kainos skaičiavimo metodikos, kuri būtų taikoma tiek privataus kapitalo gydymo įstaigose, tiek valstybės ir savivaldybės įsteigtose gydymo įstaigose. Šiuo metu yra tarsi dvi tos pačios sveikatos priežiūros paslaugos kainos. Vieną apskaičiuoja privati gydymo įstaiga pagal tarptautinius verslo apskaitos standartus, kitą - biudžetinė gydymo įstaiga ir atitinkamai Valstybinė ligonių kasa pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintą tvarką. Šios kainos skiriasi, to priežastis – skirtingos jų dedamosios, kas įtraukiama į kainą, o kas ne.
Ką lemia šis sveikatos priežiūros paslaugos įkainio neadekvatumas? Biudžetinėse gydymo įstaigose – eiles, nes tokia įstaiga skaičiuoja, kiek gaus pinigų iš ligonių kasų, kiek reikės sumokėti sveikatos priežiūros specialistams atlyginimo, kiek bus kitų išlaidų ir pagal tai išdėlioja pacientų srautus. Privačiose gi tai lemia priemokų už sveikatos priežiūros paslaugų atsiradimą bei neaiškumą, kaip kiekvieną kartą per atliekamus tikrinimus į šias priemokas pažiūrės valstybės tarnautojai.
 
- Neseniai VLK paskelbė, jog pacientai nuo šiol gali pasitikrinti, kiek kainavo jiems suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos. Tiksliau, kiek joms apmokėti buvo skirta iš PSDF. Gal nuo to pacientams turėtų tapti aiškiau?
- Tai - geriausias sveikatos priežiūros paslaugų kainų neadekvatumo pavyzdys. Susipažinus su šia informacija, tampa aišku, kad sistemoje paskelbti duomenys apie tai, kiek PSDF biudžeto lėšų buvo sumokėta gydymo įstaigoms už pacientui suteiktas paslaugas, o ne kiek paciento gydymas kainavo. Tai visiškai skirtingi skaičiai. Paciento gydymo kaina – tai kiekvieno apsilankymo pas šeimos gydytoją, gydytoją specialistą kaina, laboratorinių arba diagnostinių tyrimų kaina, operacijos ar kitos intervencijos kaina. Ją sudaro įvairūs kaštai, tenkantis vienai konkrečiai paciento paslaugai: patalpų išlaikymas, gydytojo, slaugytojos ar kito medicinos personalo darbo užmokesčio dalis, tenkanti paslaugai suteikti, medicinos įrangos naudojimo, medicinos prietaisų, priemonių kaštai ir panašiai. Tačiau sistemoje daugelis pacientų pamatė, kad jų vizitai pas gydytojus nieko nekainavo. Sistemoje nurodyti nuliai. Vadinasi, gydymo įstaigos, kurios turi sutartis su ligonių kasomis ir kurioms už paslaugas, suteiktas pacientams, mokama PSDF biudžeto lėšomis, dirba nuostolingai ir negauna atlygio už faktiškai suteiktas paslaugas. Matant šį vaizdą, kiekvienam pacientui natūraliai kyla klausimas – o kur ir kaip naudojamos mano PSD įmokos, jeigu už man suteiktas gydymo įstaigos paslaugas nėra sumokama adekvačiai pagal paslaugos suteikimo faktą, trukmę ir panašiai. Tada natūraliai išnyksta klausimai dėl eilių ilgumo biudžetinėse įstaigose, pavargusių specialistų ir komentarų, kad „labai greitai išklausė, vaistus išrašė ir namo išsiuntė“... Bandykime įsivaizduoti bet kokią kitą sritį, susijusią su žmogumi, - grožio paslaugos, masažai, apranga, maitinimas. Kaip į mus, kaip vartotoją, reaguotų arba kaip mes į klientą reaguotumėme, jeigu žinotumėme, kad nebus sumokėta už paslaugą, kurią turėsime suteikti. Ir nebus sumokėta ne kartą, ne du, o sistemingai... Atsakymas akivaizdus.

---

 
Dosjė
Teisinio darbo patirtis – 17 metų, patirtis sveikatos priežiūros ir gyvybės mokslų srityje – 17 metų
Nuo 2016 m. iki dabar – gyvybės mokslų praktikos vadovas, Advokatų kontora Drakšas, Mekionis ir partneriai
2007–2016 m. vyresnysis teisininkas, Advokatų kontora TGS Baltics (buvusi TARK, GRUNTE, SUTKIENE bei Sutkienė, Pilkauskas ir partneriai)
2007 m. vaistų saugumo ir informacijos skyriaus vedėjas, Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba
2006–2007 m. vedėjo pavaduotojas, Farmacijos produktų platinimo inspekcija, Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba
2006 m. Licencijavimo skyriaus vedėjas, Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba
2003–2006 m. teisininkas (vyriausiasis specialistas), Farmacijos departamentas prie SAM
2000–2003 m. Seimo nario padėjėjas, Lietuvos Respublikos Seimo sveikatos reikalų komitetas
 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!