- Pastaraisiais metais psichologinio smurto tema sveikatos sektoriuje skambėjo itin garsiai. Atrodo, imtasi ir priemonių šioms problemoms spręsti. Ar matote rezultatų?
- Tiek žiūrint į prastą medikų psichoemocinę sveikatą, tiek psichologinio smurto paplitimą gydymo įstaigose reikia suprasti, kad tai – kompleksiškos problemos, kurios veši daugiau nei trisdešimt metų ir seni elgesio modeliai taip paprastai niekur nedingsta. Džiugu, kad matome nemažai priemonių, kurios jau pradedamos įgyvendinti. Sveikatos apsaugos ministerijos Psichikos sveikatos skyrius šioje srityje daro milžinišką darbą – turiu pripažinti, kad nesu turėjusi sėkmingesnio bendradarbiavimo su SAM.
Pavyzdžiui, šiuo metu gana daug gydymo įstaigų išbando naujas pilotines priemones, skirtas įstaigų mikroklimatui gerinti ir emociniam darbuotojų atsparumui stiprinti. Šios priemonės pradėtos įgyvendinti nuo pernai rugsėjo. Nors Lietuvos mastu pokyčių tikėtis dar anksti, šias priemones išbandžiusios bendruomenės jau mato pozityvių pokyčių. Kalbama apie supervizijas, mediaciją, smurto atpažinimo ir reagavimo į jį algoritmų kūrimą. 
Kita vertus, jei norime, kad atitinkamų priemonių diegimas plėstųsi, privalome skleisti žinią apie tai, kokią vertę kuria investavimas į darbuotojų sveikatą – tiek pacientui, tiek vadovams. Neseniai organizavome konferenciją, kurios metu pacientų atstovai pabrėžė, kaip paslaugos kokybė priklauso nuo medikų emocinės būklės, o sveikatos ekonomistė pateikė aiškius įrodymus apie tai, kiek nuostolių patiria įmonės, nesirūpinančios darbuotojais.
 
- Minėjote, jog vienas reikšmingiausių pokyčių padarytas jau seniau – psichikos sveikatos sutrikimai nėra trukdis turėti mediko licenciją.
- Taip, tai buvo kone pirmasis reikšmingas pokytis po skaudžių netekčių prieš daugiau nei dvejus metus. Deja, dar ne visi medikai žino, kad jei lankosi pas psichologą ar psichiatrą ir tau nustatytas psichikos sutrikimas, tai nėra kliūtis dirbti savo darbą. Priešingai, jie sulaukia pagalbos ir licencija nedingsta. Tai svarbus momentas stigmos mažinimui.
 
- Drąsiai kalbėti apie vidinius išgyvenimus skatina ir jūsų socialinė kampanija „Dramblys ligoninėje“.
- Dramblys keliauja per gydymo įstaigas, mūsų ambasadoriai ragina nebijoti kreiptis pagalbos. Ši akcija sulaukia daug palaikymo, žmonės laukia dramblio ir matome teigiamą tendenciją: kuo dažniau vykdome akciją, tuo labiau gausėja konsultacijų „MEDoMedikams“ platformoje.
 
- Ar nesusiduriate su skepsiu, kad niekas nepasikeis?
- Kad daug nevilties ir netikėjimo, ypač tarp vyresnio amžiaus specialistų, negaliu paneigti – su tuo susiduriame. Dėl to į „Dramblio ligoninėje“ ambasadorius stengiamės rasti įvairių kartų, įvairių specialybių žmones, kad būtų įtaigiau. Jie siekia kolegoms priminti, jog normalu kreiptis pagalbos. Ambasadoriai, manau, nuveikia didžiausią darbą, motyvuodami tuos, kurie mažiau tiki mūsų idėjomis. Tiesa, reikia susitaikyti, kad visų suvienyti negalime, ne visi ir stebi mūsų veiklą, kas yra visiškai suprantama.
 
- Kur matote didžiausius trikdžius sprendžiant psichologinio smurto problemas Lietuvoje?
- Kertinis žodis čia būtų atsakomybė ir jis graduojamas keliais lygias. Pirmiausiai prisiimti atsakomybę už savo gerovę, sveikatą turime asmeniškai. Kaip ir pastebėti kolegą, paklausti, ar jam reikia pagalbos. Kitas aspektas – būtinas bendruomenės, įvairių organizacijų įsitraukimas. Šioje vietoje mūsų asociaciją matau kaip pavyzdinę organizaciją, kiek gali pasiekti bendruomenės atstovai, kaip prisiima atsakomybę siekti pozityvių pokyčių. Būtina suprasti, jog už tai, kas vyksta nėra atsakingi tik vadovai ar Sveikatos apsaugos ministerija. Atsakingi esame visi, todėl norisi didesnio medikų organizacijų įsitraukimo. Turime partnerių, bet proaktyvumo visada gali būti daugiau.
Taip pat norėčiau pastebėti, kad kalbant apie institucijų lygmenį, neužtenka vienos Sveikatos apsaugos ministerijos – reikia Švietimo, mokslo ir sporto, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų įsitraukimo. Valstybinė darbo inspekcija taip pat turėtų įnešti didesnį indėlį sprendžiant šias problemas.
Žinoma, yra ir vadovų grandis – deja, atrankos kriterijai jiems yra nepakankami, žmonės neturi pakankamai kompetencijų vadovauti skyriams, todėl situacijos dėliojasi tokios, kad vadovas nesuvaldo rizikų, susijusių su darbuotojų emocine sveikata.
 
- O kaip dėl universitetų? Teko girdėti apie dėstytojų aroganciją, menkinimo kultūrą medicinos studijų metu.
- Ugdymo įstaigos vaidina didelį vaidmenį, nes kokie mes esame paruošiami, tokie ir ateiname į darbovietes. Studentai turi būti mokomi atpažinti smurtą, neignoruoti, bet apie tai aukštosiose mokyklose kalbama nepakankamai. Iš studentų vis dar girdime psichologinio smurto paraiškų nuo žeminimo iki seksualinio priekabiavimo. Trūksta kultūros ugdymo įstaigose, nors pamažu universitetai reaguoja, atsiranda pranešimo apie patirtą smurtą sistemos, pagalbos galimybės. Vis dėlto kalbant apie bendrą atmosferą reikšmingo pokyčio nėra. Prie to prisideda ir asmenybių problema – yra žmonių, kuriuos pašalinti iš universiteto, neleisti dėstyti studentams itin sunku – tam nėra reikalingų teisinių svertų, mechanizmų. Įstaigos turi kelis metus bylinėtis teismuose, kad įrodytų, jog vienas ar kitas asmuo negali dirbti.
 
- Gal todėl žmonės nelinkę kreiptis pagalbos į institucijas?
- Iš tiesų psichologinio smurto, mobingo atvejais žmonės nelinkę kreiptis į institucijas, nes netiki, kad jos padės. Valstybinė darbo inspekcija čia turi paimti didžiausią krūvį, bet jie neturi pakankamai žmogiškųjų resursų ir patirties dirbant gydymo įstaigose – tame specializuojasi tik keli specialistai. Kiek žinau, šią vasarą turėtų vykti plėtra – atsiras ištisas skyrius psichologinio smurto apraiškoms tirti. Gal bus daugiau pajėgų, nes kol kas, deja, nepavyksta sukurti gerųjų pavyzdžių, kurie įkvėptų žmonės kovoti už savo teises, kreiptis pagalbos į institucijas. Tikėjomės, kad Respublikinės Panevėžio ligoninės atvejis dėl neišmokėtų priedų darbuotojams išsispręs pastarųjų naudai ir taps pavyzdžiu ateičiai, bet įstaiga kreipėsi į teismą ir spaudžia darbuotojus sudaryti taikos sutartį, ten tebevyksta teisminiai procesai. 

---

 
Dosjė
Jaunųjų gydytojų asociacijos prezidentė, gydytoja psichiatrė LSMU Kauno ligoninėje, Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos Valdybos narė, „Transparency International“ Lietuvos skyriaus Tarybos narė. 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!