Kaltininko paieškos
Paskelbus naujausią informaciją apie pernykščius savižudybių rodiklius, suskubta ieškoti liūdnos statistikos priežasčių. Vilniaus psichikos sveikatos centro direktorius psichiatras Martynas Marcinkevičius išgirdęs informaciją sako nenustebęs. Jo teigimu, prie tokios situacijos neabejotinai prisidėjo dėl karantino padidėjusi socialinė izoliacija.
 

„Pripažinkime, kad senjorai – ta visuomenės dalis, kuri nuo pandemijos pradžios buvo nepageidaujama. Akcentuota, kad ji yra didžiausioje rizikoje susirgti ar net mirti. Tokia informacija dar labiau padidino nerimo ir depresijos lygį“, – apie nepalankią situaciją senjorams pasakoja Vilniaus psichikos sveikatos centro direktorius psichiatras Martynas Marcinkevičius.

 
Jam antrina ir pagyvenusių žmonių asociacijos prezidentė Grasilda Makarevičienė, kuri teigia, kad senjorai negavo psichologinės pagalbos, o ir pati asociacija, nors stengėsi, nesulaukė nei valdžios dėmesio, nei paramos iš privataus sektoriaus ar kitų nevyriausybinių organizacijų.
„Bandėme prisikviesti profesionalų psichologą į pagalbą, tačiau atsiremiame į finansus, kurių šiai dienai trūksta. Rašiau Seimo, Vyriausybės nariams, merams, bet niekas į tokį prašymą neatsiliepė“, – pasakoja senjorų atstovė.
 
M.Marcinkevčiaus gi abejoja, ar tarp senjorų taip greitai galėjo išnykti daugelį metų specialistus neraminęs psichologinės pagalbos stigmatizacijos lygis.
„Mūsų sistema dabar jau neblogai subalansuota, bet turime stigmą, dėl kurios žmonės nesikreipia ir neieško pagalbos, o senosios kartos atstovus čia labiausiai norėtųsi išskirti, nes tie, kurie yra iš tarybinių laikų, turi didžiausią stigmatizacijos lygį. Jie turi kitokį psichiatro vaizdinį arba žmonės paprasčiausiai bijo. Nemanau, kad per pandemiją toks požiūris galėjo pasikeisti“, – svarsto psichikos sveikatos ekspertas. 
 
Seimo narė „darbietė“ Ieva Kačinskaitė-Urbonienė, be jau paminėtų priežasčių, įvardija ir finansines problemas.
„Tai ilgalaikio neveikimo pasekmė. Pagal sveikatos problemas pirmaujame, o ir mirtingumas mūsų pakankamai didelis. Esame ketvirti Europoje pagal socialinę, pajamų atskirtį. Ir, žinoma, nepamirškime finansinių problemų, nes jos daro poveikį psichologinei savijautai“, – sako politikė.
 

L.S. skaičius
254
tiek vyresnių nei 60 metų žmonių iš 624 pernai pakėlė prieš save ranką.

 
Daugiau kalbų nei darbų?
Seime veikia Savižudybių ir smurto prevencijos komisija. Tiesa, jos nariai prasitaria, kad darinys veikia labiau patariamosiomis funkcijomis, čia esą daugiau kalbų, nei darbų, o ir į teikiamas Seimo narių rekomendacijas valstybinės institucijos įsiklauso retai.
 
Tiesa, su tuo nesutinka komisijos pirmininkas konservatorius Andrius Navickas. „Turiu pasakyti, kad komisijos yra specifinis politinis žanras Seime, nes tradiciškai komitetai svarsto, tobulina teisės aktus, o mes labiau analizuojame tarpinstitucines problemas, reaguojame į aktualijas ir esame specifinių klausimų įtraukimo į politinę darbotvarkę advokatės. Todėl natūralu, kad čia daugiau kalbų, seminarų, klausymų, susitikimų su specialistais. Neatmetu galimybės, kad komisija galėtų dirbti kur kas veiksmingiau. Kita vertus, būtų melas, jei kas sakytų, jog neskatinu kiekvieno nario imtis iniciatyvos ir siūlyti konkrečius dalykus“, – guodžiasi komisijos pirmininkas.
 
Svarbu kiekybė ar kokybė?
Lietuvoje per pastaruosius kelerius metus atsirado nemažai psichikos sveikatos centrų, tačiau Seimo nariai paklausti apie tai, ar nebuvo atsimušta į kiekybę, vietoj kokybės, suglumo.
„Reikėtų tai vertinti atlikus analizę. Galiu pažadėti, kad artimiausiu metu atliksime gilesnį parlamentinį tyrimą dėl Lietuvoje vykdomų savižudybių prevencinių priemonių. Akivaizdu, kad dabar turime dar vieną parlamentinės kontrolės temą – paramos, pagalbos senjorams sistemos veiksmingumą“, – sakė A.Navickas.
 
Platesnių diskusijų bei analizės pasigenda ir Savižudybių prevencijos komisijos narė I.Kačinskaitė-Urbonienė: „Su senjorais susijusių problemų sprendimas vis nukeliamas „geresniems laikams“. Taip dabartinė premjerė tikriausiai pasakytų. Bet man atrodo, kad centrų atidarymas problemos nesprendžia. Svarbesnis turėtų būti priėjimas prie žmogaus ir pagalbos pasiūlymas, nes esame uždaresnė tauta – galvojame, kad problemos išsispręs pačios. Turime steigti mobilias grupes, veikti per seniūnijas ir rasti, kam reikia pagalbos. Jėgos turi būti nukreiptos ne centrams kurti, o kitų paslaugoms suaktyvinti. Biurokratinis aparatas toks lėtas, kad greitų sprendimų tikėtis neverta.“
Vis dėlto šioje srityje jau daugiau nei dvidešimt metų dirbantis M.Marcinkevičius pastebi, jog pagalba yra prieinama: „Mechanizmai po truputi yra tobulinami ir pagalba gali pasinaudoti vis daugiau žmonių.“

---

 
NVO pagalba
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vadovė Kristina Meidė:

- Įsitikinome, kad karantinas ne tik dar labiau įkalino senjorus namuose, bet ir atėmė džiaugsmą, kurį seneliai patiria išeidami į viešumą ir persimesdami bent vienu kitu žodžiu kad ir su menkiau pažįstamais žmonėmis. Visgi gavę išankstinius Higienos instituto duomenis buvome šokiruoti ir mes. Dėl to šiuo metu vykdome „Šiltų apsilankymų“ programą, kuri nukreipta į tai, kad būtų pasirūpinta vienišais senjorais. Pernai surinktų lėšų ir savanorių dėka organizacija pasirūpino beveik 1,7 tūkstančio senelių. Savanoriai lanko vienišus bei sergančius senelius namuose, o kai to neįmanoma padaryti dėl karantino sąlygų – nuolat bendrauja su senjorais telefonu, moko juos naudotis ir kitomis komunikacijos priemonėmis.
 
Tai nėra vienpusė pagalba ar nauda, veikiausiai laimi abi pusės. Ne tik vyresnis žmogus, kuris turi ko laukti ir su kuo pasikalbėti, bet ir jaunesnis žmogus, kuris turi progą pasisemti patirties iš vyresnio amžiaus žmogaus. Norisi sukurti senjorų bendruomenę, kurie bendrautų vienas su kitu. Tad mano svajonė būtų grąžinti senjorams tą reikalingumo jausmą.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!