- Teigiate, kad reabilitacija yra savotiškas civilizacijos lygio rodiklis.
- Mano manymu, žinoma, galite su tuo nesutikti, didėjantis reabilitacijos paslaugų poreikis byloja apie tvirtėjantį žmonių ekonominį pagrindą, išsilavinusią visuomenę, kuri išmano ir rūpinasi sveika gyvensena. Pokario metais, ar kai žmonės gyvena nepritekliuje, apie reabilitaciją nelabai kalbama. Jau daugiau apie reanimaciją...
Keičiantis gyvenimo sąlygoms reabilitacijos poreikis nuosekliai didėja pasaulyje ir, tikėtina, toliau didės. Tai lemia visuomenės senėjimas, epidemiologiniai pokyčiai – tokios organizmą žalojančios ligos kaip erkinis encefalitas, COVID-19. Dėl medicinos pažangos į gyvenimą grįžta vis daugiau sunkių pacientų, kuriems irgi reikia gerinti biopsichosocialines funkcijas. Išgyvena vis mažesnio svorio naujagimiai, tačiau liekamieji reiškiniai reikalauja reabilitacijos. Ir ne trumpalaikio kurso, bet ilgalaikės, besitęsiančios daug metų priežiūros...
 
- Neseniai teko domėtis nepakankama šalies vaikų reabilitacija. Pašnekovai kaltino specialistų trūkumą. Pritartumėte?
- Ne didmiesčių savivaldybėse – pritarčiau. Reabilitacijos padėtį šalyje keisčiau nuo universiteto suolo. Džiaugiuosi, kad jau gvildenamas rezidentūros metų ilginimo klausimas. Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojų, turinčių bendrą licenciją vaikams ir suaugusiems, rezidentūra turėtų trukti bent penkerius metus. Svarbios ir sporto medicinos žinios, kurių ciklas turėtų trukti bent šešis mėnesius. Vieneri metai turėtų būti skirti vaikų reabilitacijai. Nes suaugusieji ir vaikai skiriasi. Vaikas tikrai nėra mažas suaugusio paveikslas. O eilės vaikų reabilitacijoje didžiąja dalimi susidaro, nes dalis kolegų dirba su tik suaugusiais, mat rezidentūros metu buvo vienas ar du mėnesiai paskaitų ciklo vaikams. Manyčiau, jei fizinės medicinos reabilitacijos gydytojas turės reikalingas kompetencijas, jis ir nenorės siųsti vaikų į specializuotas įstaigas.
 
- Tad kaip paleisti tinkamai funkcionuojančią sistemą?
- Apibendrinant, eiga būtų tokia: ilginame rezidentūrą, išmokstame, dirbame, visi visus atvejus priimame per visą tinklą, o per žaliuosius koridorius po aktyvaus gydymo ligoninėse didžiuosiuose miestuose reabilitacijai pakliūva pacientai. Nereikės užsiimti tokiais atvejais, su kuriais gali susitvarkyti ambulatorinė grandis. Tada ir vaikų reabilitacijos eilės sumažės.
Nes dabar Lietuvoje yra penki miestai, kuriuose galima gauti šias paslaugas, ir ten susidaro eilės. Bet vieniems pacientams galima laukti ilgiau ir dėl to nenutiks nieko blogo, o kitiems po aktyvaus gydymo reabilituotis reikia per protingą nustatytą laiką – mėnesį, du, priklausomai nuo patologijos. Darome žalius koridorius, priimame greičiau. Tačiau tėčiui, mamai kartais neaišku: o kodėl kitas priėjo greičiau nei aš? Natūralus klausimas, ir aš jį užduočiau srityje, kur nežinau procesų specifikos. Žmogus paklausia ir pikčiau – per ministeriją, administraciją, tada tenka paaiškinti, atsakyti...
 
- Visgi net išsprendus srautų klausimo pažangiausios technologijos liks prieinamos tik universiteto ligoninėse?
- Tai dar viena problema, taip pat susijusi su apmokėjimu. Reabilitacinis ištyrimas tampa objektyvus ir turintis savo skaitmeninę išraišką. Tokie vertinimo metodai pareikalauja tinkamos kvalifikacijos ir finansinių sąnaudų. Pavyzdžiui, judesio analizės laboratorijoje pacientą tiriame valandą, pusantros. Dirba du specialistai ir dar trečias prie kompiuterio. Tokie instrumentiniai tyrimai reabilitacijoje neapmokami. Universiteto ligoninėse tai atliekama doktorantų ir iniciatyvių studentų, specialistų dėka. Tam nėra atskirų įkainių, laikų. Jei specialistas dirbs su įranga, jis neatliks įprastos kineziterapijos procedūros, neturės krūvio. Ieškome rėmėjų lėšų, universiteto ligoninės atveju tai padeda daryti mokslinės projektinės veiklos. Bet kaip padaryti, kad tai funkcionuotų visoje sistemoje ir reabilitacijos procesas taptų maksimaliai pagrįstas objektyviais ištyrimo metodais?
Daugelyje šalių reabilitacijai skiriami 5 procentai nuo viso sveikatos biudžeto, bet Lietuvoje šis įkainis ženkliai mažesnis.
 
- Pabaigai aktualija – pokovidinis sindromas. Kokie dažniausi jo požymiai? Kiek jie tęsiasi?
- Į pastarąjį klausimą atsakymas nėra iki galo aiškus. Pokovidinis sindromas – naujadaras, su kuriuo kasdien turime naujų patirčių. Atrodo, žmogus persirgo COVID-19 be sunkių komplikacijų, išrašytas iš ligoninės, grįžo namo, viskas gerai... pirma mintis tokia. O paskui prasideda: nerimas, mirties baimė, apsunkintas kvėpavimas, jaudinimasis, ūžesiai ausyse ir kiti patys įvairiausi dalykai. Apskritai, žmonės jaučia bendrą psichologinį nusivylimą, jie depresuoti, skundžiasi, kad nieko nenori, sumažėjęs darbingumas. Vaikų atveju – greičiau pavargsta, nenori sportuoti, dūkti, prasideda galvos skausmai, svaigimai... Tam pavadinti turiu savo žargoną – vidinės traukos nebuvimas. Daug kas tai nurašo depresijai, bet jei pasakysiu paaugliui, kad serga depresija, visagalis „Google“ jam tokių baisių dalykų pripasakos... O kai pasakai apie vidinės traukos nebuvimą, žmogus pradeda galvoti pozityviau: gal reikia pakeisti mitybą, gal vartoti vitaminų, gal sureguliuoti darbo ir poilsio režimą.
 
- Kaip patariate gydyti vidinės traukos nebuvimą?
- Patariu susirasti veiklą, kuri „veža“. Tokią, kuri užimtų, įtrauktų, patiktų – tuomet atsijungi ir negalvoji apie niūrius dalykus. 

---

Dosjė 
1976 m. baigė Kauno medicinos instituto Gydomosios medicinos fakultetą
1977 m. Vilniaus vaikų respublikinės ligoninės pediatrijos internas. 
1982 m. baigė Valstybinės eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto reumatologijos aspirantūrą, medicinos daktaras.
1977–1979 m. Švenčionių centrinės ligoninės gydytojas pediatras.
1982–1994 m. Vilniaus universitetinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės vyr. gydytojas, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas. 
1995–1997 m. Vilniaus universitetinės Raudonojo Kryžiaus ligoninės Netradicinės medicinos ir vertebroneurologijos centro vadovas.
1997–2000 m. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, Vilniaus miesto mero pavaduotojas.
2000–2004 m. Seimo narys.
2004–2007 m. Vilniaus TKL direktorius.
2007–2020 m. Vilniaus universiteto vaikų ligoninės direktorius.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!