Lau­kia per­tvar­kos
Šian­dien Elek­trė­nų li­go­ni­nė ruo­šia­si ar­tė­jan­čiai gy­dy­mo įstai­gų tin­klo per­tvar­kai – pla­nuo­ja­ma, kad ne­il­gai tru­kus struk­tū­ri­niu bū­du bus su­jung­tos sa­vi­val­dy­bės vie­šo­sios gy­dy­mo įstai­gos ir įkur­tas ben­dras svei­ka­tos cen­tras.
Li­go­ni­nės va­do­vas Ž.Mar­ti­nė­nas aiš­ki­na to­kiu at­ve­ju svei­ka­tos cen­tras gau­tų eu­ro­pi­nį fi­nan­sa­vi­mą in­fra­struk­tū­ros plėt­rai. Pir­ma­ja­me eta­pe gy­dy­mo įstai­goms, ku­rios jung­tų­si struk­tū­ri­niu bū­du, pa­skir­tas ke­tu­rias­de­šim­ties mi­li­jo­nų eu­rų biu­dže­tas. Jis tu­ri pra­si­dė­ti jau ba­lan­džio mė­ne­sį, ant­ra­sis eta­pas – ru­de­nį.
 

„Li­go­ni­nė lau­kia in­ves­ti­ci­jų. Pa­tal­pos se­niai re­mon­tuo­tos, rei­ka­lin­ga ir nau­ja įran­ga. Tai, ką už­dir­ba­me, di­dži­ą­ją da­lį iš­lei­džia­me dar­bo už­mo­kes­čiui, o kur dar vais­tai, me­di­ci­nos prie­mo­nės, ko­mu­na­li­niai pa­tar­na­vi­mai. Pa­čiu lai­ku Elek­trė­nų sa­vi­val­dy­bė in­ves­ta­vo į mo­der­nią sau­lės jė­gai­nę ir da­bar sa­vi­val­dy­bės įstai­gos gau­na jos ga­mi­na­mą elek­tros ener­gi­ją. Žen­kliai iš­au­gus elek­tros kai­noms, tai lei­džia reikš­min­gai su­tau­py­ti. Vis dėl­to nau­jai įran­gai ir ben­drai įstai­gos plėt­rai lie­ka ne­daug“, – kad fi­nan­si­nis pa­stip­ri­ni­mas rei­ka­lin­gas, kal­ba Elektrėnų ligoninės direktorius Žyd­rū­nas Mar­ti­nė­nas.

 
„Re­for­mos, kaip be­bū­tų, vi­suo­met yra prieš­ta­rin­gai ver­ti­na­mos, to­dėl nuo­mo­nių tarp per­so­na­lo yra įvai­rių. Ma­no vi­zi­ja – ne­si­siau­rin­ti ir ne­si­ma­žin­ti, o at­virkš­čiai, plės­tis. Ta­čiau jo­kia plėt­ra ne­įma­no­ma be rim­tes­nių in­ves­ti­ci­jų“, – pa­sa­ko­ja va­do­vas, pa­brėž­da­mas, kad Elek­trė­nai – stra­te­gi­nė vie­ta tarp Vil­niaus ir Kau­no, čia at­va­žiuo­ja pa­cien­tai iš di­džių­jų mies­tų, ap­lin­ki­nių ra­jo­nų.
 
Du­ris at­vers Ge­riat­ri­jos die­nos sta­cio­na­ras
Gy­dy­mo įstai­go­je vyks­ta bai­gia­mie­ji dar­bai ir ne­tru­kus du­ris at­vers Ge­riat­ri­jos die­nos sta­cio­na­ras, ku­rio įkū­ri­mas fi­nan­suo­tas Eu­ro­pos Są­jun­gos fon­dų lė­šo­mis.
Pir­mų­jų pa­cien­tų lau­kia­ma ba­lan­dį. Kaip tvir­ti­na li­go­ni­nės va­do­vas, įstai­gos spe­cia­lis­tai jau bai­gė spe­cia­lus kur­sus, pla­nuo­ja­ma, kad ge­riat­ri­jos pa­slau­gas teiks elek­trė­niš­kių ypač my­li­mas vi­daus li­gų gy­dy­to­jas Ge­di­mi­nas Za­gors­kis. Jis iš vi­daus li­gų gy­dy­to­jo spe­cia­ly­bės per­si­kva­li­fi­ka­vo nau­jai veik­lai. Elek­trė­nų li­go­ni­nės Kon­sul­ta­ci­nės po­li­kli­ni­kos ir Ge­riat­ri­jos die­nos sta­cio­na­ro sky­riaus ve­dė­jas Ed­mun­das Ni­pa­ra­vi­čius pa­si­kvie­tė ap­ro­dy­ti erd­vias, de­šimt lo­vų tu­rin­čias sky­riaus pa­tal­pas.
 
„Čia bus pa­cien­tų vir­tu­vė­lė, – tik at­ra­ki­nęs dar da­žais kve­pian­čio sta­cio­na­ro du­ris ro­do ve­dė­jas. – Jie ga­lės pa­si­ga­min­ti val­gy­ti. Tuos, ku­rie dėl li­gos pra­ra­dę so­cia­li­nius įgū­džius, mo­kin­si­me iš nau­jo ele­men­ta­rių bui­ties ruo­šos dar­bų, ug­dy­si­me sa­va­ran­kiš­ku­mą. Tam įren­gė­me ir skal­byk­les, džio­vyk­les.“
Tu­rin­tie­siems ju­dė­ji­mo su­tri­ki­mų bus ski­ria­mos mankš­tos, ma­sa­žai, taip pat fi­zio­te­ra­pi­nės, ki­ne­zi­te­ra­pi­nės ir er­go­te­ra­pi­nės pro­ce­dū­ros. Įreng­ta at­ski­ra erd­vė be­si­ruo­šian­tiems ope­ra­ci­joms. E.Ni­pa­ra­vi­čius pa­aiš­ki­na, kad pa­cien­tai po ope­ra­ci­jos pa­pras­tai ne­ži­no, kaip to­liau jiems rei­kės gy­ven­ti, so­cia­liai pri­si­tai­ky­ti bui­ty­je.
„Taip pat čia bus sta­to­mos la­ši­nės, lei­džia­mi me­di­ka­men­tai. Pa­cien­tas, ser­gan­tis ne vie­na lė­ti­ne li­ga ir var­to­jan­tis daug vais­tų, ne vi­sa­da su­ge­ba juos tin­ka­mai var­to­ti. Tą pa­da­ry­ti pa­dė­si­me šia­me cen­tre“, – nau­dą pa­cien­tams var­di­na ve­dė­jas.
 
E.Ni­pa­ra­vi­čius, ve­džio­da­mas po cen­tro pa­tal­pas, ro­do bran­giai at­si­ė­ju­sią gy­dy­mo įrangą: du­bens kau­lams stip­rin­ti skir­tus apa­ra­tus tiems, ku­rie ne­lai­ko šla­pi­mo, de­guo­nies kon­cen­tra­to­rius, ma­sa­žo fo­te­lius ir ki­tą šiuo­lai­kiš­ką įran­gą, skir­tą pa­cien­tų gy­ve­ni­mo ko­ky­bei ge­rin­ti.
Pa­slau­go­mis pa­si­nau­do­ti ga­lės vi­si, ku­riems rei­ka­lin­ga spe­cia­li pa­gal­ba.
„Ne­tu­ri­me tiek fi­nan­si­nių, žmo­giš­kų­jų re­sur­sų, kad pa­cien­tams vi­sa tai at­lik­tu­me at­va­žia­vę į na­mus. Žmo­gui to­kiu at­ve­ju rei­kė­tų ir vi­są rei­ka­lin­gą įran­gą at­vež­ti, – aiš­ki­na E.Ni­pa­ra­vi­čius, pri­dur­da­mas, kad jau svars­to apie pa­cien­tų pa­vė­žė­ji­mo ga­li­my­bes.– Esa­me nu­ma­tę ben­dra­dar­biau­ti su so­cia­li­nių pa­slau­gų cen­tru. De­rin­si­me pa­cien­tų nu­ve­ži­mą ir par­ve­ži­mą, nes ne vi­sų jų ar­ti­mie­ji ga­li tuo pa­si­rū­pin­ti.
 
Gy­ve­nan­tiems to­lė­liau ar ki­tuo­se ra­jo­nuo­se be spe­cia­laus pa­vė­žė­ji­mo ne­iš­si­ver­si.“
Gy­dy­to­jas džiau­gia­si, kad daug erd­vės tu­rin­tis sky­rius vie­nu me­tu ga­lės su­teik­ti pa­gal­bą ne­ma­žai pa­cien­tų, o žmo­gui per me­tus bus skir­tas de­šim­ties die­nų cik­las. Tie­sa, įtam­pą ke­lia ne­su­ei­nan­tys ma­te­ma­ti­niai „ga­lai“. Nors šian­dien pa­slau­gos kai­na už die­ną yra 31 eu­ras, E.Ni­pa­ra­vi­čius vi­lia­si, kad įkai­nis bus pa­keis­tas. Mat skai­čiuo­jant sky­riaus per mė­ne­sį gau­na­mas pa­ja­mas, šių vos už­teks sep­ty­nių jo dar­buo­to­jų at­ly­gi­ni­mams pa­deng­ti. „Tu­rė­si­me kaš­tus deng­ti iš ki­tų sky­rių“, – aiš­ki­na pa­šne­ko­vas.



Spar­čiai die­gia­mi skait­me­ni­niai spren­di­mai
Ž.Mar­ti­nė­nas pa­sa­ko­ja, kad tik pra­dė­jus ei­ti nau­jas pa­rei­gas, vie­nas di­džiau­sių iš­šū­kių bu­vo po ko­vi­di­nio lai­ko­tar­pio at­kur­ti už­da­ry­tų sky­rių veik­lą ir pa­da­ry­ti ją ne­nuos­to­lin­gą: „Nors tiks­lo pil­nai dar ne­pa­sie­kė­me, ten­den­ci­jos ne­blo­gos, ar­tė­ja­me prie to, kad pa­deng­tu­me sky­rių per­so­na­lo dar­bo už­mo­kes­čius. Di­de­liu pa­sie­ki­mu lai­kau, kad jau pa­vy­ko nu­sta­ty­ti tam tik­ras tvar­kas, pa­vyz­džiui, pa­tvir­tin­ti įstai­gos reg­la­men­tą, įgy­ven­di­nan­tį pa­žan­gius dar­bo prin­ci­pus, pa­vyz­džiui, to­kius, kaip dar­buo­to­jai tu­ri su­si­pa­žin­ti su in­for­ma­ci­ja – nuo po­pie­ri­nių per­ėjo­me prie skait­me­ni­nių spren­di­mų. Do­ku­men­tų val­dy­mo sis­te­ma pas mus di­dži­ą­ja da­li­mi ta­po skait­me­ni­zuo­ta.“
 
Elek­trė­nų li­go­ni­nė ga­li pa­si­gir­ti, kad yra vie­nin­te­lė gy­dy­mo įstai­ga, iš­nau­do­jan­ti to­kiu mas­tu do­ku­men­tų val­dy­mo sis­te­mą.
„To­li len­kia­me ki­tas sa­vi­val­dy­bės įstai­gas. Pas mus dau­giau ne­gu pu­sė do­ku­men­tų yra elek­tro­ni­niai, pa­si­ra­šo­mi elek­tro­ni­niais pa­ra­šais. Džiau­gia­mės, kad ko­lek­ty­ve pa­lai­ko­ma ši kryp­tis, per­so­na­las smal­sus, ne­si­prie­ši­na nau­jo­vėms, jie no­ri dirb­ti skait­me­ni­zuo­tai, mo­der­niai, do­mi­si nau­jo­vė­mis“, – sa­ko li­go­ni­nės va­do­vas.
 
Džiau­gia­ma­si ir įdieg­ta skait­me­ni­zuo­ta sis­te­ma li­go­ni­nės kli­ni­ki­nė­je la­bo­ra­to­ri­jo­je, kur sie­kia­ma vi­siš­kai at­si­sa­ky­ti po­pie­riz­mo. „Vi­sa in­for­ma­ci­ja yra kom­piu­te­ry­je. Iš ten ma­to­me, kaip ju­da ty­ri­mų už­sa­ky­mai. Se­ka­me, ar vis­kas at­lie­ka­ma lai­ku. Į sis­te­mą iš­kart at­ei­na ty­ri­mų at­sa­ky­mai, nie­ko pa­pil­do­mai ne­be­rei­kia įve­di­nė­ti ran­ka“, – ro­dy­da­ma į mo­ni­to­rių aiš­ki­na la­bo­ra­to­ri­jos ve­dė­ja Ni­jo­lė Pet­kū­nie­nė.
Ro­dy­da­ma la­bo­ra­to­ri­jo­je vei­kian­tį krau­jo ty­ri­mų apa­ra­tą ir aiš­kin­da­ma apie aukš­tą jų ko­ky­bę gy­dy­to­ja sa­ko, kad prie­tai­sas dir­ba tau­piau­siu, ta­čiau na­šiau­siu re­ži­mu: „Nie­ko ne­iš­vais­to­me vel­tui, neu­ti­li­zuo­ja­me be rei­ka­lo re­a­gen­tų.“
 
Ir iš tie­sų, vaikš­tant po li­go­ni­nės sky­rius jus­ti, kad tu­ri­mi iš­tek­liai pa­skirs­ty­ti ra­cio­na­liai. Čia vis­kas pa­ma­tuo­ta ir tiks­liai ap­skai­čiuo­ta. Vi­sur vy­rau­ja aiš­ki tvar­ka.
Ko ge­ro, ne be rei­ka­lo už tai šiai gy­dy­mo įstai­gai te­ko daug at­sa­ko­my­bės rei­ka­lau­jan­tis dar­bas. Elek­trė­nų li­go­ni­nė yra Vil­niaus re­gio­no as­mens svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­gų in­for­ma­ci­nės sis­te­mos, ku­ria nau­do­ja­si kar­tu su de­šim­čia ki­tų svei­ka­tos įstai­gų, val­dy­to­ja.
 
„Esa­me at­sa­kin­gi, kaip per mū­sų nau­do­ja­mą sis­te­mą ben­drau­ja­ma su e.svei­ka­ta ir jos pa­lai­ky­mą. Pas mus yra ir ser­ve­ri­nė, ku­rią pri­žiū­ri­me. Per šiuos me­tus tu­rė­tu­me per­kel­ti sa­vo sis­te­mą ir duo­me­nis į ku­rį nors vals­ty­bi­nį duo­me­nų cen­trą. Tai ne­ma­ža at­sa­ko­my­bė ir veik­los da­lis ten­kan­ti mums: sau­gos do­ku­men­tų pa­ren­gi­mas, prie­žiū­ra, pa­lai­ky­mas, in­for­ma­ci­nės sis­te­mos ri­zi­kų ver­ti­ni­mas“, – šiai veik­liai ne­ma­žai dė­me­sio sa­ko ski­rian­tis li­go­ni­nės va­do­vas. Kaip su­dė­ti­nė veik­los da­lis – pa­si­ren­gi­mas už­tik­rin­ti val­do­mos in­for­ma­ci­jos sau­gą, ap­sau­go­ti nuo ki­ber­ne­ti­nės erd­vės grės­mių bei in­ci­den­tų. Tuo tiks­lu gy­dy­mo įstai­ga da­ly­va­vo ki­ber­ne­ti­nio sau­gu­mo „Ki­ber­ne­ti­nis Sky­das 2022“ pra­ty­bo­se.
 
Įves­ta dis­cip­li­na, aiš­ki tvar­ka
Li­go­ni­nė­je įves­ti skait­me­ni­zuo­ti ir stra­te­gi­nio pla­na­vi­mo spren­di­mai ne­ste­bi­na, su­ži­no­jus, kad šiuos įgū­džius va­do­vas at­si­ne­šė de­šimt­me­tį ėjęs aukš­tas pa­rei­gas Vals­ty­bi­nė­je vais­tų kon­tro­lės tar­ny­bo­je.
„Kė­liau sau klau­si­mą, kaip ne­bū­da­mas gy­dy­to­jas ei­siu va­do­vau­ti gy­dy­mo įstai­gai? Ar ma­no tu­ri­mos ži­nios ir kom­pe­ten­ci­jos čia pa­si­tar­naus, ar ga­lė­siu pri­im­ti tin­ka­mus bei ar­gu­men­tuo­tus spren­di­mus, val­dy­ti si­tu­a­ci­ją“, – at­vy­rau­ja Ž.Mar­ti­nė­nas.
 
Trū­ku­mą, kaip pats sa­ko, kad nė­ra gy­dy­to­jas (Ž.Mar­ti­nė­nas yra vais­ti­nin­kas bei me­di­ci­nos ir far­ma­ci­jos moks­lų dak­ta­ras – aut. past.), at­sve­ria ki­ti tu­ri­mi pra­na­šu­mai. Ne­men­ka va­dy­bi­nė pa­tir­tis Vals­ty­bi­nė­je vais­tų kon­tro­lės tar­ny­bo­je, stip­rios ži­nios skait­me­ni­za­vi­mo, pro­jek­tų ir per­so­na­lo val­dy­mo sri­ty­se.
„Gy­dy­mo me­to­di­kų gi­liai ne­iš­ma­nau, ta­čiau glau­džiai ben­drau­ja­me su ko­lek­ty­vu, su gy­dy­to­jais ap­ta­ria­me vi­sas si­tu­a­ci­jas, aiš­ki­na­mės ir pri­ima­me spren­di­mus si­ner­giš­kai“, – kal­ba va­do­vas.
 
Ž.Mar­ti­nė­nas pra­si­ta­ria, kad vos at­ėjęs dirb­ti į ra­jo­ni­nę li­go­ni­nę pa­ju­to lė­tes­nį tem­pą nei sos­ti­nė­je, ta­čiau sau aukš­tai iš­kel­ta kar­te­lė – įves­ti li­go­ni­nė­je aiš­kią tvar­ką – ne­lei­do at­si­pa­lai­duo­ti.
„No­rė­jo­si tuoj pat im­tis di­de­lių per­tvar­kų, tei­gia­mus po­ky­čius ma­ty­ti ne­del­siant: su­struk­tū­ri­zuo­ti dar­bus, vis­ką tvar­kin­gai „su­dė­lio­ti į len­ty­nė­les“, įsi­gy­ti nau­jų, šiuo­lai­ki­nių prie­mo­nių. Dir­bus di­de­lė­je or­ga­ni­za­ci­jo­je, ku­rio­je ypa­tin­ga tvar­ka ir aiš­ki struk­tū­ra, no­rė­jo­si ne pra­stes­nę tvar­ką pa­lai­ky­ti ir nau­jo­se pa­rei­go­se“, – sa­ko jis.
 
Ar ne­iš­si­gan­do per­so­na­las įves­tos dis­cip­li­nuo­tos ap­lin­kos? „Ma­nau, li­go­ni­nė­je tu­ri har­mo­nin­gai su­gy­ven­ti da­lis ru­ti­nos ir reg­la­men­ta­vi­mo, taip pat da­lis grei­tų bei ri­zi­kin­gų spren­di­mų. To­kia sim­bio­ze ir vei­kia­me“, – tvir­tai sa­ko va­do­vas.
O ko­lek­ty­vas vien­bal­siai su­ta­ria, kad įsi­vy­ra­vo di­des­nė ra­my­bė ir har­mo­ni­ja.
 
Ži­no­ma, tai pa­jus­ti bu­vo ga­li­ma tik pa­si­bai­gus įtemp­tam pan­de­mi­jos lai­ko­tar­piui. Mat Ž.Mar­ti­nė­nui te­ko už­duo­tis „iš­vai­ruo­ti“ pa­čia­me pan­de­mi­jos įkarš­ty­je ko­vi­di­ne ta­pu­sią li­go­ni­nę. Li­go­ni­nės gy­dy­to­jai su­tin­ka, kad be šal­to va­do­vo pro­to ir stra­te­gi­nių ėji­mų taip pui­kiai su tuo ne­bū­tų su­si­tvar­kę.
 
„Re­a­ni­ma­ci­jo­je vi­sos lo­vos bu­vo už­pil­dy­tos, trū­ko ir per­so­na­lo. Iš­šū­kis bu­vo, kaip už­tik­rin­ti dar­bą nuo­to­li­niu bū­du ten, kur tai įma­no­ma, kur tai ma­žin­tų in­fek­ci­jos ri­zi­kas bei pa­ge­rin­tų ko­man­di­nio dar­bo re­zul­ta­tus. At­ėjęs dirb­ti į šią gy­dy­mo įstai­gą to­kios in­fra­struk­tū­ros ne­ra­dau, bet žings­ne­lis po žings­ne­lio ju­dė­jo­me pir­myn, vi­di­nė per­tvar­ka įvy­ko“, – pri­si­me­na Ž.Mar­ti­nė­nas.
Pa­si­bai­gus ko­vi­di­niam lai­ko­tar­piui dar vie­nu iš­šū­kiu ta­po at­kur­ti su­stab­dy­tas pa­slau­gas.


 
Iš­šū­kis – pri­trauk­ti spe­cia­lis­tą
Nors Elek­trė­nai, at­ro­dy­tų, stra­te­giš­kai pa­trauk­li vie­ta tiek pa­cien­tams, tiek ir svei­ka­tos priežiūros spe­cia­lis­tams, ta­čiau ke­lia ir iš­šū­kių dėl per­so­na­lo. Mat gy­ve­ni­mas ša­lia di­džių­jų mies­tų me­di­kus dėl ge­res­nio dar­bo už­mo­kes­čio vi­lio­ja dai­ry­tis dar­bo juo­se.
Pa­klaus­tas, ko­kie sver­tai pa­dė­tų spe­cia­lis­tus pri­vi­lio­ti be pa­trauk­laus dar­bo už­mo­kes­čio, va­do­vas sa­ko sten­gę­sis li­go­ni­nė­je su­for­muo­ti ho­ri­zon­ta­laus ben­dra­dar­bia­vi­mo mo­de­lį bei pa­lan­kią ap­lin­ką – tai stip­ri­na ir mo­ty­vuo­ja ko­lek­ty­vą dirb­ti. Taip pat di­des­nis vi­du­ri­nės gran­dies va­do­vų įsi­trau­ki­mas į gy­dy­mo įstai­gos val­dy­mo pro­ce­sus lei­džia su­pras­ti, kaip su­ka­si li­go­ni­nės apa­ra­tas ir kaip skirs­to­mos už­dirb­tos lė­šos.
 
„Dar­buo­to­jas, jei ne­įsi­trau­kia į vi­di­nius pro­ce­sus, ne­su­pran­ta, kaip už­dir­ba­mi pi­ni­gai. Jis ga­li no­rė­ti di­des­nio at­ly­gi­ni­mo tie­siog dėl to, kad jo ko­le­ga ki­ta­me mies­te tiek už­dir­ba. Ta­čiau, jei pa­slau­gos ne­bus su­teik­tos, ne­bus ir už­mo­kes­čio už jas“, – ele­men­ta­rią ma­te­ma­ti­ką dės­to va­do­vas. Ži­no­ma, ne­men­kas iš­šū­kis mo­ty­vuo­ti dar­buo­to­jus ei­ti dirb­ti, ope­ruo­ti ir tuo bū­du už­si­dirb­ti, kar­tu efek­ty­vi­nant ir pa­čią įstai­gos veik­lą.
Gal Elek­trė­nų li­go­ni­nė kai ku­riais at­ve­jais ir nė­ra pra­na­šes­nė dar­bo už­mo­kes­čiu, pa­ly­gin­ti su di­džio­sio­mis gy­dy­mo įstai­go­mis, ko­vo­je už ge­rą spe­cia­lis­tą 1:0 lai­mi ga­lė­da­ma pa­siū­ly­ti sta­bi­lu­mą ir har­mo­nin­gą at­mo­sfe­rą.
 
„Be­veik 28-erius me­tus dir­bau Vil­niaus kli­ni­ki­nė­je li­go­ni­nė­je. Bu­vau iš­var­gu­si nuo be­ga­li­nių per­tvar­kų, aiš­ku­mo ne­bu­vi­mo, no­rė­jo­si dar­be sta­bi­lu­mo“, – sa­ko gy­dy­to­ja anes­te­zio­lo­gė re­a­ni­ma­to­lo­gė Rū­ta Kir­šie­nė, ne­pa­bū­gu­si keis­ti dar­bo­vie­tės iš sos­ti­nės į ra­jo­ni­nę li­go­ni­nę.
Na, o dirb­ti čia ra­miau? – klau­sia­me. „Dirb­ti rei­kia vi­sur: tem­pas ne­ma­žas, dar­bas ne­leng­vas. Re­a­ni­ma­ci­jo­je vi­si pa­cien­tai sun­kios būk­lės. Ta­čiau tai čia at­sve­ria drau­giš­kas ko­lek­ty­vas“, – sa­ko gy­dy­to­ja.
Li­go­ni­nės va­do­vas sa­ko, jog pri­trau­kiant spe­cia­lis­tus pa­de­da ir sa­vi­val­dy­bė, iš ku­rios su­lau­kia di­de­lio pa­lai­ky­mo, iš ki­tų vie­to­vių va­ži­nė­jan­tiems gy­dy­to­jams kom­pen­suo­ja­mos iš­lai­dos de­ga­lams. Vis dėl­to ir jos biu­dže­tas nė­ra gu­mi­nis.
 
Su­si­grą­ži­na ge­rus „kal­vius“
Elek­trė­nų li­go­ni­nė už­gy­ve­no pa­ti­ki­mų ir stip­rių spe­cia­lis­tų, ku­rie po il­ges­nės per­trau­kos ir vėl čia no­riai su­grįž­ta.
Ne­se­niai prie Elek­trė­nų li­go­ni­nės chi­rur­gi­nio sta­lo su­grį­žu­sį gy­dy­to­ją chi­rur­gą Ro­mą Arū­ną Rai­žį po il­gos per­trau­kos at­gal pa­vi­lio­jo dar­nus ko­lek­ty­vas. 21-eri me­tai, pra­leis­ti šio­je gy­dy­mo įstai­go­je, vis dėl­to pa­li­ko įspau­dus. „Iš tie­sų gy­dy­to­jams ne­svar­bu, kas va­do­vau­ja gy­dy­mo įstai­gai. Svar­bu, kad nie­kas ne­si­kiš­tų į pa­tį gy­dy­mo pro­ce­są. Mes su ko­lek­ty­vu su­kū­rė­me vi­di­nę dar­bo struk­tū­rą, vie­nas ki­tą pui­kiai pa­žįs­ta­me, to­dėl čia jau­čia­mės kom­for­tiš­kai“, – sa­ko iš Kau­no kas­dien į Elek­trė­nus at­va­žiuo­jan­tis chi­rur­gas.
 
Lai­ki­nai li­go­ni­nės Pri­ėmi­mo-sku­bios pa­gal­bos sky­riui va­do­vau­jan­tis gy­dy­to­jas To­mas Pranc­ke­vi­čius, me­di­ko kar­je­ro­je pa­da­ręs per­trau­ką, il­gam bal­to cha­la­to ne­pa­ka­bi­no. Su nau­ju po­lė­kiu grį­žo prie tik­ro­jo sa­vo ke­lio ir pa­ti­ki­mos gy­dy­mo įstai­gos.
Li­go­ni­nė su­in­te­re­suo­ta ge­rus „kal­vius“ ne tik pri­im­ti at­gal į ko­man­dą, bet jei at­si­ran­da ge­rų per­spek­ty­vų, ir per­kva­li­fi­kuo­ti. Vi­daus li­gų sky­riu­je dir­bęs gy­dy­to­jas Ge­di­mi­nas Za­gors­kis ne­il­gai pa­si­džiau­gė už­gy­ven­ta pen­si­ja. Jį at­gal į dar­bą pa­vi­lio­jo nau­ja­sis Ge­riat­ri­jos die­nos sta­cio­na­ras ir gy­dy­to­jo ge­riat­ro vie­ta.
„Vy­res­nius gy­dy­to­jus jau pui­kiai pa­žįs­ta elek­trė­niš­kiai, prie jų yra pri­pra­tę. Jų kom­pe­ten­ci­ja, per il­gą dar­bo prak­ti­ką įgy­tos ži­nios ir gy­ven­to­jų pa­si­ti­kė­ji­mas ku­ria li­go­ni­nės ver­tę, stip­ri­na ko­man­dą“, – sa­ko gy­dy­to­jas.
 
„Pa­si­ma­ta­vo“ elek­tri­nės ka­tast­ro­fą
Ne­se­niai per­gy­ve­nu­si ko­vi­di­nį lai­ko­tar­pį, Elek­trė­nų li­go­ni­nė, ga­li­ma sa­ky­ti, „pa­si­ma­ta­vo“ dar vie­ną ma­si­nę ne­lai­mę – elek­tri­nės ka­tast­ro­fos sce­na­ri­jų.
Per­nai spa­lio mė­ne­sį čia vy­ko ci­vi­li­nės sau­gos pa­si­ren­gi­mo pra­ty­bos „Bud­rus vel­nias 2022“, ku­rias or­ga­ni­za­vo kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­riai. Prie imi­tuo­ja­mos Lie­tu­vos elek­tri­nės ava­ri­jos pa­da­ri­nių lik­vi­da­vi­mo pri­si­dė­jo vi­sos Elek­trė­nų sa­vi­val­dy­bės įstai­gos. Ak­to­riais ta­po kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­riai.
„Bu­vo­me pir­mie­ji pa­ro­dę no­rą da­ly­vau­ti ir iš­ban­dy­ti prak­tiš­kai, kaip ga­lė­tu­me pa­dė­ti su­val­dy­ti to­kį eks­tre­ma­lų sce­na­ri­jų. Į li­go­ni­nę bu­vo ve­ža­mi „su­žeis­tie­ji“, ku­riuos bu­vo sun­ku at­skir­ti nuo tik­rų­jų pa­cien­tų. Jie bu­vo kruopš­čiai nu­gri­muo­ti, imi­tuo­tos žaiz­dos at­ro­dė la­bai tik­ro­viš­kai“, – įspū­džiais da­li­no­si va­do­vas.
 
„Pra­ty­bos bu­vo iš­ties įtemp­tos. Karš­tą­ja zo­na ta­po pri­ėmi­mo, re­a­ni­ma­ci­jos sky­riai. Bu­vo ir „žu­vu­sių­jų“. Iš­ban­dė­me, kaip bū­tų ope­ra­ty­viai pri­ima­mi, rū­šiuo­ja­mi, re­gist­ruo­ja­mi gau­siai ve­ža­mi į li­go­ni­nę nu­ken­tė­ję pa­cien­tai, kaip vi­sas li­go­ni­nės per­so­na­las įtrau­kia­mas į pa­gal­bos su­tei­ki­mą eks­tre­ma­lio­mis są­ly­go­mis“, – apie li­go­ni­nei te­ku­sius už­da­vi­nius pa­sa­ko­ja Ž.Mar­ti­nė­nas.
Nors bu­vo nu­sta­ty­ta pra­ty­bų da­ta, gel­bė­ji­mo ope­ra­ci­jos ne­ti­kė­tu­mo jaus­mą su­stip­ri­no tai, kad li­go­ni­nės per­so­na­las ne­bu­vo in­for­muo­tas, ku­ris į pri­ėmi­mo sky­rių at­vy­kęs nu­ken­tė­jęs yra pra­ty­bų da­ly­vis, o ku­ris - ne.
Anot va­do­vo, ci­vi­li­nės sau­gos pa­si­ren­gi­mo pra­ty­bos bu­vo į nau­dą vi­sam li­go­ni­nės per­so­na­lui. Jie ne tik at­nau­ji­no ži­nias, bet ir pa­ma­tė sil­pną­sias vie­tas, ką rei­kė­tų to­bu­lin­ti.n

---

 
Komentaras
Di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas me­di­ci­nai Dmit­rij Bur­koj:

- Nors di­rek­to­rius va­do­vau­ja įstai­gai kiek il­giau nei me­tus, jaus­mas toks, kad pas mus jis dir­ba vi­są gy­ve­ni­mą. Iš­skir­ti­nis mū­sų va­do­vo bruo­žas – su per­so­na­lu jis vi­sa­da ben­drau­ja žmo­giš­kai ir šil­tai, nė kar­to ne­gir­dė­jau jo kal­ban­čio pa­kel­tu to­nu.
 
Jau­čia­me vi­sa­pu­siš­ką gy­dy­mo įstaigos stiprėjimą. Direktoriaus įvesta tvarka ligoninei yra į naudą. Nesakau, kad anksčiau disciplina šlubavo, tiesiog dabar keičiasi į geresnę pusę vidinė kultūra. Mūsų vadovas yra mokslų daktaras ir ligoninę valdo su mokslininko preciziškumu. Dabar viskas vykta racionaliau, greičiau. Ėmė veikti vidinis auditas. Kitaip sakant, biurokratija, gerąja to žodžio prasme, įstaigoje pakilo į aukštesnį lygį. Daug dėmesio skiriama bendravimo su pacientais kultūrai.   

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!