Moka pinigus, kad jų... negautų
Lietuvoje nuo 1988 metų veikiantys Anoniminiai alkoholikai (AA) svariai prisideda mažinant priklausomybes. Reformuojantis sveikatos apsaugos sistemai norėjosi su jais pasikalbėti, kaip sekasi gyvuoti dabartinėmis sąlygomis, gauti finansavimą, bendradarbiauti su kitomis organizacijomis. Tačiau vos pašnekovui Giedriui pateikusi pirmuosius klausimus supratau, kad pokalbis bus kitoks. Pirmiausia dėl to, kad mano klausimai rėmėsi neišmanymu, kas iš tiesų yra AA. Giedrius žingsnis po žingsnio atskleidė stebinančius draugijos veikimo principus: AA nėra orientuoti į plėtrą, jie atskilę nuo visuomeninių struktūrų, su niekuo nesusisaisto ir nesudaro sutarčių, taip pat ir su valstybe.
 
„Metų patirtis rodo, kad tai efektyviausia, – tvirtina Giedrius. – Mes su visais draugiški, padedame, bet liekame nepriklausomi. Ne tik neprašome, bet ir nepriimame lėšų. Taip pat ir iš valstybės ar Europos Sąjungos. Lietuvoje taip nebuvo, bet JAV dažnai AA paliekamas palikimas. Tuomet teismo keliu reikia jo atsisakyti ir už tai tenka patiems susimokėti“, – rodos neįtikėtiną situaciją pasakojo Giedrius. Tai, kad 1935 metais JAV įkurta Anoniminių alkoholikų draugija, lėmė dviejų alkoholikų – žinomo chirurgo ir verslininko iš Niujorko – susitikimas. Iš pradžių joje nuolat kildavo rimtų problemų dėl narystės, pinigų, asmeninių santykių, ryšių su visuomene, grupių ir klubų vadovavimo. Dėl to ir radosi „Dvylika AA tradicijų“, kurios 1950-aisiais patvirtintos Pirmajame tarptautiniame AA suvažiavime Klyvlende.
 
„AA renka lėšas tik iš narių ir tik minimaliems poreikiams: samdyti buhalterei, spausdinti literatūrai, patalpų nuomai, kavai, arbatai, sausainiams... vis dėlto smagu, kai yra minimalių vaišių. Neperkame jokio nekilnojamojo turto ir panašiai. Pinigai, valdžia, prestižas nukreiptų nuo pagrindinio tikslo – būti blaiviems ir padėti sveikti kitiems“, – tvirtina Giedrius ir priduria, kad nei viena AA grupė, nei narys nėra pavaldūs centriniam biurui.
Ant anarchijos ribos
Kai pasilabinusi paprašiau Giedriaus įvardinti pareigas AA bendruomenėje, jis paaiškino, kad AA nėra statusų ir pareigų. „Bent jau vengiame šių sąvokų. Tiesiog esame tarnautojai ir dar yra keletas patikėtinių regionuose. Aš – vienas jų. Atlygio negauname, esame savanoriai. AA man išgelbėjo gyvybę, kodėl man nepasitarnauti kitiems – nepravesti susirinkimo, neišplauti grindų? Nors kažkada gyvenau savanaudiškai, nesąžiningai, dabar kaifuoju padėdamas kitiems“, – pripažįsta Giedrius.
 
Paprašytas paaiškinti įdomiai skambančią patikėtinio sąvoką jis atsakė, kad patikėtiniai yra tradicijų saugotojai, dirba organizacinį darbą, sprendžia kilusias problemas. „Turbūt žinote, kad AA pamatą sudaro dvylika tradicijų. Taigi, jei grupė nusprendžia kurios nors jų nesilaikyti, pavyzdžiui, anonimiškumo, patikėtinis ieško išeities, taktiškai bando su ja tartis“, – pasakojo Giedrius.
 
Jis pažymi, kad peržengęs AA slenkstį taip pat manė, kad juos remia vyriausybė, yra vidinė hierarchija: „Tačiau jau AA pradininkai pastebėjo, kad organizacija veikia ant anarchijos ribos. Čia niekas nekontroliuoja, nebaudžia, neišmeta. Žmogui, nesilaikiusiam organizacijos vertybių, stengiamės kuo draugiškiau paaiškinti, kuo jos svarbios. Net ir pyktelėjęs žmogus greitai atlyžta pamatęs, kad jo nuomonė vertinama rimtai.“
 
Garsiais vardais nesinaudoja
„Nesame tiek anonimiški, kad neįmanoma surasti. Dažnai organizuojame atvirus susitikimus, kur pasakojame apie savo veiklą, – šypsosi pašnekovas, – tačiau neskelbiame vardų, nerodome veidų.“ Todėl ir paties Giedriaus vardas šiame straipsnyje pakeistas, o visi jo duomenys liks tik tarp mūsų. „Anonimiškumas apsaugo nuo sužvaigždėjimo – mūsų draugija aukščiau kelia principus, ne asmenybes. Nesinaudojame įžymiais vardais, kad didintume narių skaičių, nors tarp mūsų yra tiek paprastų žmonių, tiek turtingų, įtakingų... Rimtų nusikaltėlių ir dvasininkų. Tik tarpusavyje žinome, kas yra kas“, – pasakojo Giedrius.
 
AA atsargiai žiūri į socialinius tinklus, nuotolinius susitikimus. „Per kovidą jie vyko, tačiau kelia pavojų anonimiškumui – kažkas gali įrašyti pokalbius, stebėti. Socialinių tinklų taip pat nesužiūrėsi. Pagrindiniu mūsų įrankiu išlieka tinklalapis“, – sakė Giedrius.
 
Paklaustas, kaip vertina pagalbą nuo alkoholio kenčiantiems asmenims Lietuvoje, pašnekovas purto galvą: „Anoniminiai alkoholikai neturi jokios nuomonės apie kitus gydymo metodus, blaivinimus – mes nesistengiame nei laikyti monopolio, nei paneigti, nei siūlyti. Išblaivinimas ligoninėje geras dalykas, bet ne AA reikalas.“
 
Mato daug arogancijos
„Kaip ir daugelis buvau įsitikinęs: galiu negerti. Bet protas mane vis atvesdavo prie butelio. Vis gi mintis, kad kažkas jau nevargsta dėl alkoholizmo, nepaleido. Mėgstu pajuokauti, kad AA sugadina gėrimo skonį“, – šmaikštavo Giedrius, blaiviai gyvenantis nuo 2008- ųjų. Dvylikos žingsnių taisyklių jis laikosi ir kitais gyvenimo atvejais – darbe, santykiuose. „Tai padeda kovoti su ydomis. Esi žmogus ir darai klaidų, bet jas išanalizuoji. Svarbiausia – gyvenimo inventorizacija arba sąžiningumas su savimi. Kaip ir suvokimas, kad nevaldai pasaulio. Jis aukštesnės jėgos valioje“, – tiki Giedrius.
 
Vyras sako, jog alkoholizmas ateina subtiliai ir klastingai. „Nesiimčiau įvardinti, kada jau esi alkoholikas, bet sutikčiau, kad vienas požymių, kai gėrimas pradeda trukdyti asmeniniams planams, dėl jo vis daugiau aukoji. Atsisakiau draugų, šeimos, pinigų, pramogų, kad galėčiau gerti. O kad esu alkoholikas – sužinojau paskutinis. Alkoholikas yra tas, kuris gulėdamas griovyje į visus žiūrės iš aukšto. Jis turi begalinę aroganciją, išpūstą savivertę. Esi menkysta, bet putiesi ir negali pripažinti, kad turi problemų. Alkoholikas žino, kaip spręsti visas pasaulio bėdas, visus variantus... Buvau vienas tokių žinovų, bet savo gyvenimą sugrioviau iki pamatų“, – be gailesčio silpnybėms kalba Giedrius.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!