- Seime inicijavote diskusiją „Ligos iššūkis šeimai“, kurioje su kolegomis gilinotės į slaugos paslaugų kokybės užtikrinimo problemas.
- Ruošdamasis diskusijai apie tai, kokios pagalbos trūksta, kai šeimos susiduria su rimtos ligos iššūkiu, pradėjau labiau gilintis į slaugos sistemos Lietuvoje specifiką. Atsiskleidė struktūrinių, sisteminių problemų raizgalynė ir kartu aiškiai supratau, kad, kai kalbamės su žmonėmis apie lūkesčius sveikatos sistemai, daug jų susiję su tuo, kad nėra išsiskleidęs slaugos sistemos pumpuras. Man ši metafora patinka, nes noriu pabrėžti, kad itin svarbu atrasti viltingą kelią į kokybiškai geresnę situaciją.
 
- Jūsų nuomone, kiek realu, jog ateityje pacientų slaugos kokybė Lietuvoje panašės į kitų Europos Sąjungos valstybių?
- Palyginti su Skandinavijos valstybėmis, kur slaugos sistema pavyzdinė, mums trūksta labai daug. Ne vien pinigų. Reikia ir revoliucijos galvose. Buvo įgyvendinta daug reformų, kurios rūpinosi tuo, kad sistema būtų našesnė, bet nepradėjo nuo esminio dalyko – žmogaus, kuriam reikia specialistų pagalbos, poreikių. Prevencija, ligų profilaktika vis dar išlieka tarsi naudojimo instrukcijos, kurių nelabai kas skaito. Džiaugiamės, jog turime ligonines su gera įranga ir pasaulinio garso gydytojais, tačiau bendra sveikatos būklė gerokai nusileidžia kitoms ES valstybėms, taip pat ir ligoninėse taip sėkmingai nevyksta sveikatos atstatymo procesai, kaip norėtųsi. Viena priežasčių, mano įsitikinimu, mes neįvertiname slaugytojo profesijos svarbos. Tai ne gydytojo tarnas ar tarnaitė, bet žmogus, kuris rūpinasi realiai kenčiančio žmogaus poreikiais.
 
- Kaip paaiškintumėte situaciją, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigose vis dar pasigendama slaugos paslaugų kokybės pacientams, nepakankamas slaugytojų etatų skaičius, per mažas darbo užmokestis?
- Paaiškinsiu tuo, kad slaugytojai suvokiami, kaip pagalbinis personalas. Gerai, kai jis yra, tačiau, jei tik reikia kur nors taupyti, slaugos paslaugos traktuojamos kaip menkesnės vertės nei gydytojo darbas. Dažnai slaugytojai sutinka dirbti nepakeliamais krūviais, pervargsta, objektyviai negali atliepti visų lūkesčių. Todėl tenka girdėti – ne pinigų slaugytojams daugiau reikia, bet noro gerai dirbti. Deja, bet taip sakantys nelabai įsivaizduoja realią slaugytojų situaciją ir krūvius.
Prieš daugiau nei penkerius metus buvo patvirtintos Nacionalinės slaugos politikos gairės, įvardinta labai sudėtinga situacija. Tačiau situacija tik prastėjo, girdime neraminančias prognozes apie tai, jog slaugytojų trūkumas tik didės.
Įstatymai numato, kad turi veikti Slaugos komitetas, kuris bent porą kartų per metus turi įvertinti situaciją ir siūlyti sprendimus. Kiek žinau, komitetas buvo susirinkęs kartą ar du. Dabar jis visai neegzistuoja.
 
- Jūsų įžvalgomis, su kokiomis opiausiomis problemomis šiuo metu susiduria kilnios ir ypač daug atsakomybės reikalaujančios profesijos atstovai – slaugytojai ir slaugytojų padėjėjai?
- Per maži atlyginimai, neracionalūs krūviai, sveikatos įstaigų pastangos vienu slaugytoju „užkamšyti“ kelių slaugytojų ir krūvos padėjėjų dydžio „skylę“.
Na, o viskas turi prasidėti nuo supratimo, kad sveikatos apsaugos sistema turi būti paukštis su dviem sparnais – gydymo paslaugos ir slauga. Dabar šis paukštis šlubuoja ant žemės, o galėtų skristi.
 
- Kokiomis motyvavimo priemonėmis siūlytumėte padidinti slaugos specialybės prestižiškumą?
- Na, jei ką nors iš tiesų vertiname, tai esame pasiryžę tam skirti laiko, lėšų, jėgų. Tad be didesnių valstybės investicijų, kurios parodytų ir požiūrio kaitą, neapsieisime.
Jau daug metų slaugytojai girdi tik proginius sveikinimus, bet nesijaučia vertinami. Blogai, kad patys slaugytojai dažnai nustojo save vertinti. Svarbu, jog viešojoje erdvėje slaugytojo figūra keltų pagarbą ir čia reikalinga pačių slaugytojų lyderystė. Tada galima reikalauti įvairių dalykų ir tai bus suprantama, kaip bendras interesas.
Tikrai nenoriu sakyti, kad LSSO nieko nedaro. Tačiau įprasta, kad visi renginiai slaugytojams ir pokalbiai apie slaugą vyksta bendruomenės viduje. Tikrai jau seniai laikas kalbėtis su plačiąja visuomene, su tais, nuo kurių priklauso politiniai sprendimai.
Taip pat svarbu, kad politinis įsipareigojimas slaugytojams nebūtų siejamas su kuria nors konkrečia partija ar politine pakraipa. Neturi taip būti, kad viena valdžia eina viena kryptimi, o ją pakeitusi – kita. Todėl ir raginu aiškiai pasakyti, kad, jei slaugos pumpuras išsiskleis, aromatą pajus visa visuomenė ir tai reikš, kad iš tiesų galima kalbėti apie europietišką gerovę.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!