Prieš porą savaičių LR Seime vyko Nacionalinės sveikatos tarybos posėdis, dalyvavau jame, kadangi jo tema tiesiogiai siejosi su pareigomis: buvo diskutuojama apie savivaldybės gydytojo vaidmenį sveikatinimo veikloje. Ėjau skeptiškai nusiteikusi ir tikėjausi nuobodžios biurokratų diskusijos, tačiau labai greitai teko nuomonę pakeisti, kadangi buvo karšta įdomių asmenybių diskusija apie žmonių sveikatą. Išsakytos tokios mintys, kurias darbe pagalvoji, bet nutyli. Kalbėtojai diskutavo apie tai, kad Savivaldybės gydytojo darbo sėkmė priklauso nuo geros vadybos 5staigoje, jos padaliniuose. Nuo gerai paruoštų pareigybių ir kompetencijų aprašų ir nuorodų, kas ir ką turi daryti.
Organizuojant savivaldybės gydytojo darbą yra nemažai spragų, kurios buvo įvardintos, aptartos. Ir svarbiausia- pirmininkaujantis Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas, LSMU profesorius Juozas Pundzius įvardijo, kad taip ir neišgirdome, ko iš tikrųjų tikimasi iš savivaldybės gydytojo.
Greta daugybės taisytinų ir galimai pataisomų dalykų, profesorius akcentavo kompetenciją, žmogiškumą, išmanymą. Profesorius J.Pundzius - pagarba profesoriui už tai - pabrėžė, kad gydytojas galėtų gerai dirbti, jam reikia gerai darbą organizuoti, sudaryti geresnes sąlygas, darbingą, žmogišką atmosferą. Profesoriaus nuomone, stipri vadyba yra gero savivaldybės gydytojo darbo sėkmės pagrindas.
LSMU profesorė Irena Misevičiene akcentavo išsilavinimo spragas, nemokėjimą bendrauti, aroganciją. Profesorė iškėlė retorinį klausimą: „Ar gali žmogus gerai atlikti darbą, jeigu jis yra nevertinamas? Lietuva išskirtinė tuo, kad nebendraujama, nemokama bendrauti. O ir nenorima“.
Profesorė I.Misevičienė pateikė įdomią statistiką, kad tik 44 procentai savivaldybių sveikatinimo įstaigose turi išsilavinimą „gydytojas“. Likusieji tokio išsilavinimo neturi, bet turi išsilavinimą kitokį: „sociologas“, „edukologas“, „psichologas“ ir panašiai. Ir dažnai tik bakalauro lygio. Ir dar tas bakalauras dažnai būna įgytas mokamose studijose. Taigi, išsilavinimas buvo stipriai akcentuotas. Keltas klausimas, kad ruošiant pareiginius bei kompetencijų aprašus, turėtų patys gydytojai dalyvauti, o ne įvairūs kiti specialistai pareigybes aprašyti.
Pranešėjai ir diskusijos dalyviai kalbėjo, kad savivaldybių tarybos nariai turėtų dalyvauti įstaigų kasdieniame gyvenime, dalyvauti jų rengiamuose konkursuose, susirinkimuose, žinoti problemas. Savivaldybių veikla nepakankama, ypač valdymo lygmeniu, funkcijos teisiškai nereglamentuotos. Naujai išrinkti merai turėtų žinoti, kam vadovauja, susirinkti komandą, kuri jų nekompromituotų, pasirinkti tinkamus kadrus, tokius, kurie nedarytų gėdos, keltų jų, merų, autoritetą.
LR Ministro Pirmininko patarėjas sveikatai Antanas Vinkus, kuris yra žinomas kaip puikus oratorius ir ilgametis gydymo įstaigos vadovas, siūlė susirinkusiems į posėdį direktoriams eiti pas naujus merus, prisistatyti, paaiškinti, kas yra sveikata, ir kodėl ji tokia svarbi kiekvienam žmogui, ir ką gali gydytojas padaryti, kad ji būtų dar geresnė. Gydytojas paminėjo įspūdingą asmeninį pavyzdį, kai tapęs Neringos meru komandoje turėjo gydytoją, kuri jam išdrožė, kad jau jai jis nenurodinės, bet ji jam aiškins, ko reikia pacientams. LR Ministro Pirmininko patarėjas pasakojo: „O aš tada pagalvojau, kad būtinai jos klausysiu, nes ji juk pažįsta pacientus, ir geriau negu aš.“ Krikščioniška savybė – nuolankumas – mums labai reikalinga, ir kiek gėrio bei sklandumo ji galėtų į mūsų, gydytojų, misiją įnešti. Kai šalia žmogus - kas jis bebūtų - gydytojas, pacientas ar tiesiog praeivis - jei girdėsime jį, matysime, jausime, neatsuksime jam nugaros - kiek sveikatos padaugės! Ir mums visiems bus geriau, šilčiau, ir į akis norėsime žiūrėti, ir šypsotis. Visiškai nemokama paslauga, bet kuri yra neįkainojama! Sveikatinti visuomenę, tai reiškia, kad „sveikata šiandien yra geresnė negu vakar“.
Autorė yra Vilniaus m. psichikos sveikatos centro psichiatrė, medicinos mokslų daktarė, Mykolo Romerio universiteto docentė
Komentuoti: