- Ne kiekvienas išdrįstų viską mesti, susikrauti lagaminus ir nusitrenkti į kitą pasaulio kraštą...
 
- Atsigręžusi į praeitį ir pati pagalvoju: „Oho, kokia aš trenkta!“. (Juokiasi.) Bet tuo metu nemaniau, kad darau ką nors neįprasto. Man baisiau būtų buvę gyventi nuobodžiai. Tėtis norėjo, kad aš kaip ir jis būčiau teisininkė. Atsimenu, jis man leido porą savaičių išbandyti asistentės poziciją žadėdamas: „Jei gerai dirbsi, nupirksiu tau brangų kostiumėlį.“ Turbūt norėjo mane paskatinti siekti teisininkės karjeros. Bet kostiumėlis man būtų kaip tramdomieji marškiniai. Esu hipiška asmenybė, tad iškart supratau, kad nenoriu nei dalykiško kostiumėlio, nei teisininkės darbo. Ieškodama savęs pabėgau į Londoną, bet dirbdama juodus darbus supratau, kad juodadarbe irgi nenoriu būti. Nusprendžiau, kad turiu rasti savo kelią. Dabar man 39-eri, darbo keitimas turbūt baisus mano amžiaus ir vyresnėms moterims, jaunimas žiūri visai kitaip. Aišku, prieš viską metant reikia turėti finansinį pagrindą.
 
- Esate vienuolikos knygų autorė. Viena jų – „Pirmąkart mama“ – įtraukta į Lietuvos akušerių ir ginekologų draugijos rekomenduojamos literatūros sąrašą. Ar iš rašymo galima pragyventi?
 
- Pirma mano knyga buvo išleista Lietuvoje 2009 metais, nemažai mano tekstų išspausdinta leidiniuose. Pradžioje rašiau „už dyka“, o tuomet išleidau vieną, kitą knygą, dabar jų jau vienuolika. Nors turiu tris vaikus, labiausiai prie karjeros perversmo prisidėjo pirmo vaiko gimimas. JAV moterys visiškai neturi motinystės atostogų – šis faktas šokiruoja europiečius. Pagimdžius vaiką pati turi kapstytis iš situacijos. Po pirmos dukters gimimo Havajuose supratau, kad noriu būti namuose, o ne palikti kelių mėnesių vaiką auklėms. Tuo metu mus išlaikė vyras. Anglakalbiai sako: nedėk kiaušinių į vieną krepšį, nes jei jie suduš, nieko nebeturėsi. Todėl aš bijojau visus „kiaušinius“ sudėti į rašymą. Taip pat maniau, kad iš kūrybos pragyventi neįmanoma. Tiesa, kai gimdžiau dukrą, jau rašiau ketvirtą knygą. Vėliau rašymo ėmiausi kur kas ryžtingiau.
Esu laisvai samdoma darbuotoja – tai ir dovana, ir prakeiksmas. Visas laikas yra laisvas ir kartu turiu tiek darbų, kad galėčiau sėdėti prie kompiuterio dešimt valandų per dieną, o jie vis tiek nebūtų pabaigti. Lovoje guliu, tik kai sergu.


 
- O gyvendama Lietuvoje iš ko užsidirbdavote duonai?
 
- Lietuvoje dirbau modeliu, vėliau Kaune turėjau dėvėtų drabužių kioską. Vienu metu Vytauto Didžiojo universitete studijavau filosofiją, o Vilniaus universitete neakivaizdiniu būdu – teisę. Lietuvoje dar teko dirbti slaugytoja senelių namuose. Pamačius jų sudėtingą situaciją, kilo didelis noras, tikrąja to žodžio prasme, gyventi – ši patirtis pakeitė mano pasaulėžiūrą. Tada sustabdžiau teisės studijas, baigiau filosofijos mokslus ir pradėjau dirbti pardavėja Londone. Nusprendžiau čia pasilikti. Londone baigiau filosofijos magistrą. Vėliau keliavau į Indiją, įsidarbinau jogos instruktore.
 
- Daug reiškiatės socialiniuose tinkluose – nesvarstėte tapti, kaip dabar itin populiaru, nuomonės formuotoja? Jūsų aktyvus gyvenimo būdas tam ypač tiktų.
 
- Socialiniuose tinkluose matydama nuomonės formuotojus pagalvoju: taip galėčiau ir aš. Kai pabūnu su draugais, jie sako, kad motyvuoju juos ką nors daryti. Bet jeigu žmogus nenori ko nors daryti, kodėl turėčiau jį versti? Labiau galiu motyvuoti žmones paremti Ukrainą, nevogti intelektinės nuosavybės.
 
- Galite paskatinti susidomėti ir tvarumo idėjomis – jomis sekate jau ne vienerius metus.
 
- Kai pasakau, kad užsiimu tvarumu, žmonės ima pabrėžti viską, ko aš nedarau, bet ne ką darau. Stengiuosi kuo daugiau pirkti iš antrų rankų. Naudoju ekologišką kosmetiką. Europos Sąjunga yra uždraudusi šimtus cheminių medžiagų, o JAV jos ne tik neuždraustos, bet ir nereguliuojamos. Todėl pats turi už save kovoti arba nuodytis. Havajuose nebėra rūšiavimo, rūšiuoja tik rudą kartoną ir butelius. Gyvename saloje, visas maistas yra importuojamas plastiko pakuotėse, todėl priteršiame daugiau nei įprastas lietuvis.


 
- Pro akis nepraslysta jūsų stilingas įvaizdis. Ar laikantis tvarumo principų jį sukurti sunkiau?
 
- Įkvėpimo atrandu socialinėje erdvėje, iš draugių, seku prekių ženklus. Kadangi perku iš antrų rankų, labai priklauso, ką randu. Pasirinkimas yra gerokai mažesnis nei žemyne. Vienuolika metų gyvenant tropiniame klimate susiformavo vasariškas stilius. Grįžusi į Europą supratau, kad nežinau, kaip prisitaikyti prie šalto oro. Kartą buvau pakviesta pristatyti savo kūrybos į ambasadą Paryžiuje – tai buvo didelė garbė. Į renginį nuvažiavau apsirengusi naujais džinsais, megztuku ir žieminiais batais. Tik kai įėjau supratau, kad „prašoviau“ su apranga, nes kitos moterys buvo su bateliais, pėdkelnėmis, ambasadorius – su kostiumu ir kaklaraiščiu.
Havajuose mados beveik neegzistuoja. Nuskridus į Vilnių, Londoną ar Portlandą pastebiu pasikeitusius drabužius. Žmonės patys nesuvokia, kaip greitai keičiasi parduotuvėse parduodami drabužiai. Visgi čia yra itin turtingų žmonių, kurie vaikšto į renginius ir privačias vakarienes. Tiesiog esu ne tokiame socialiniame rate. Todėl svarbu susirasti bendraminčių, kuriems būtų nesvarbu, kaip kas atrodo.
 
- Havajuose sutikote ir sutuoktinį – įdomu, ar amerikiečiai drąsesni už lietuvius?
 
- Su vyru susipažinau dešimtą kelionės į Havajus dieną. Su drauge buvome pasiklydusios, neturėjome telefonų su navigacija ir nežinojome, kur rasti kavinę. Draugė pamatė gatve einantį mano būsimą vyrą (jie vienas kitą pažinojo) ir paklausė, kur reikia eiti. Aš jam patikau ir jis ėmė įžūliai mane kalbinti. Juokingiausia, kad jis tuo metu buvo su mama. Vėliau su drauge nuėjome į drabužių parduotuvę, o vyras atsekė iš paskos. Kol matavausi sukneles, jis stovėjo už kabinos durų ir toliau mane šnekino. Kad atsikabintų, pažadėjau su juo dar kartą susitikti. Kitą dieną jis atvažiavo manęs pasiimti ir pakvietė į pasimatymą. Kai sutikau, paruošė skanią vakarienę. Vėliau pradėjome draugauti.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!