Įkvėpė liga
 
Kasdien su sergančiais žmonėmis dirbanti sielovadininkė M.Krasauskaitė prisimena, kaip būdama jauna ji pati išgirdo diagnozę ir gydytojų atodūsį, kad medicina padėti jai nebegali. „Buvau ruošiama mirčiai“, – prisimena Magdalena.
 
Šiandien ji savo ligą vadina Dievo palaiminimu, o tai, kad pasveiko – stebuklu. Jis iš esmės pakeitė moters gyvenimą – pajutusi kvietimą, ji apsisprendė pasišvęsti Dievui.
 
Netrukus Magdalena pastebėjo, kad vis dažniau atsiranda prie sunkiai sergančiųjų. Žmonės patys ją susirasdavo ir prašydavo pagalbos.
 
„Lankydamasi ligoninėse mačiau, kaip dažnai sunkiai sergantys žmonės tampa tiesiog objektais, kurių kūnai turi būti prižiūrėti iki galo. Man buvo gaila tų „nurašytų“ žmonių. Net ir visiškai nusilpus kūnui, žmogus išlieka asmuo, todėl svarbu padėti jam jaustis oriai iki paskutinio atodūsio“, – dalijasi Magdalena.
 
Suteikia ramybės
 
Matydama, kad dvasiniai sergančio žmogui poreikiai dažnai ignoruojami, moteris nusprendė pasišvęsti šiam darbui ir būti šalia silpniausiųjų – užsiimti ligonių sielovada.
 
Nors sielovadininkų darbas vis dar nėra populiarus Lietuvoje, jis itin reikalingas, sako pašnekovė. Žmogui įvairiais gyvenimo etapais kyla egzistenciniai klausimai, o ligoje išgyvenant baimę, nežinią ir vienišumą, jie dar paaštrėja.
 
„Aš padedu žmogui atrasti ramybę, su pagarba priimu jį tokį, koks jis yra. Dažnai dvasinės kančios yra glaudžiai susijusios su fizinėmis, o jas palengvinti gali dvasinė pagalba“, – sako Magdalena.
 
Nemažai laiko su demencija sergančiais žmonėmis praleidžianti moteris atkreipia dėmesį, kad net ir tada, kai žmogus atrodo nesuvokiantis realybės, su juo negalima elgtis lyg su mažu vaiku. Tai žemina orumą ir žmogus tai jaučia.
 
„Esu ne kartą pastebėjusi, kad po sakramentų ar Mišių žmogaus laikysena gali trumpam pasikeisti, o demencija sergantys pacientai netikėtai gali išreikšti mintis, kurios atskleidžia jų gilesnį suvokimą. Buvo atvejis, kai nekalbančiu laikytas žmogus pasakė keletą žodžių“, – dalijasi Magdalena.
 
Mirtis – gyvenimo dalis
 
Daugybė žmonių bijo mirties. Dažnai ji yra neigiama ar ignoruojama, tačiau pasiruošimas šiam etapui gali būti svarbi asmeninio augimo dalis. „Ne be reikalo senoje maldoje sakoma: „Apsaugok mus nuo staigios ir netikėtos mirties“,“ – atkreipia dėmesį Magdalena.
 
„Paprastai žmonės mano, kad mirtis yra tik tai, ką jie mato. Tačiau taip nėra. Tai kur kas daugiau ir giliau. Taip, tai ir stresas, ir kančia. Bet kartu – tai ir palaimintas laikas. Paradoksalu, bet artėjant mirčiai žmogus paprastai išgyvena patį intensyviausią gyvenimo etapą. Tai – asmens brandos kulminacija, kai vyksta ypač svarbūs dalykai, keičiantys žmogaus suvokimą“, – pastebi Magdalena.
 
Teologijos licenciatė sako, kad atsisveikinant su šiuo pasauliu, užsidaro ateities horizontas. Tačiau žemiškojo gyvenimo mirtis yra gimimas Dangui ir šią perspektyvą matyti itin svarbu.
 
Pasak Magdalenos, jei mirtis nėra staigi, žmogus dažniausiai pats ją jaučia. Jo pasaulio bei gyvenimo suvokimas keičiasi. Paprastai jis nori su visais susitaikyti ir išsiskirti gerume.
 
„Vyksta vidiniai pokyčiai, triumfuoja gerumas. Paprastai žmogus nori viską atleisti ir visiems dovanoti, nori, kad pasiliekantiems viskas būtų gerai. Ir tai man leidžia dar kartą išgyventi teologinę tiesą, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą“, – pokyčius pastebi Magdalena.
 
Paklausta, kaip rekomenduotų elgtis šalia esantiems žmonėms, Magdalena sako, kad artimieji gali ir padėti, ir trukdyti. „Svarbu suvokti, kad žmogui tai ypatinga patirtis. Taip, jam nedrąsu, kas jo laukia, kas bus po mirties. Todėl geriausia, ką gali padaryti artimieji, tai būti su išeinančiu žmogumi ramybėje, kiek įmanoma jį palaikyti ir padrąsinti. Būtent padrąsinti“, – sako Magdalena.
 
Nemažiau svarbu padėkoti vieni kitiems už gyvenimą, už visa tai, kas buvo gražu, kas augino. Pajusti gilų vidinį susitaikymą. Palaiminti vieniems kitus. Išeinančiam žmogui gera girdėti ir tai, kad netrukus jie ir vėl susitiks.
 
„Kartais artimieji iš nežinojimo ir didelės meilės gali pakenkti savo mylimam žmogui. Vienas būdų – tai neigti artėjančią mirtį. Pats žmogus dažniausiai ją jaučia. Neigti ją yra tas pats, kas ignoruoti bet kurį kitą labai svarbų žmogaus gyvenimo momentą. Antras apsunkinimas - prarasti savitvardą, kelti paniką, bandyti sulaikyti ir taip drumsti momento svarbą ir rimtį“, – dalinasi Magdalena.
 
Kliudo nuoskaudos
 
Sielovadininkė sako, kad dažniausiai mirties akivaizdoje žmogus ima jausti Dievo patirtį ir širdies ledai tirpsta. Vis dėlto pasitaiko ir ypač sunkių patirčių.
 
„Sunkiausia man matyti žmogaus nepriėmimą. Nors Dievas mūsų nei vieno „nenurašo“, pats žmogus gali Dievą atmesti. Būna žmonių, kurie tarsi užakę savo širdyje. Žmogus gana lengvai apsigauna dėl egoizmo. Bet kas yra egoizmas? Pirmiausia tai yra meilės trūkumas. Žmonės daugybę metų gyvena su savo traumomis ir nuoskaudomis, kitų žmonių nemeilės patirtimis. Skausminga žmogui būna ir pripažinti savo nuodėmes, ydas, kurios nusėda kūne ir įsirašo giliai į jo atmintį. O kur dar nepriimtas gyvenimas, nesusitaikymai. Žmogus kenčia ne tik fizines, bet ir dvasines kančias. Jos gali būti ir ligų, ir sunkaus atsisveikinimo su savo gyvenimu šiame pasaulyje priežastis“, – atkreipia dėmesį Magdalena.
 
Beje, kaip tik norėdama padėti žmonėms išvengti tokių sunkių išėjimo patirčių, savo darbe sielovadininkė bando prakalbinti kiekvieną ir atpažinti tuos, kuriuose dar daug nuoskaudų ir nesusitaikymų.
 
„Mirimo procese integruotas visas žmogaus gyvenimas. Ir jei jame dar likę neišspręstų reikalų – tai labai apsunkina išėjimą. Norėtųsi padėti žmogui, kad jis suspėtų padaryti tai, ko nesiryžta ar vienam jam tiesiog per sunku. Norėtųsi, kad mirties patale būtų mažiau streso, daugiau ramybės“, – sako Magdalena.
 
Gerbia kiekvieno pasaulėžiūrą
 
Magdalena pabrėžia, kad slaugos ligoninėje ji palaiko kiekvieną žmogų, nepriklausomai nuo jo tikėjimo ar pasaulėžiūros.
 
„Tai yra erdvė, kurioje žmogus gali jaustis saugus ir priimtas toks, koks yra. Sielovada apima daugybę veiklų. Tai gali būti asmeniniai pokalbiai ar dvasinės praktikos, pavyzdžiui, kartu pasimelsti ar priimti sakramentus, jei žmogui tai svarbu“, – pasakoja Magdalena.
 
Slaugos ligoninėje plačiai taikomos ir meno terapijos, vyksta įvairūs grupiniai užsiėmimai, o kartais žmogui reikia tiesiog buvimo kartu.
 
Gyvenimo pabaiga, kaip ir jo pradžia, turi būti lydima meilės, supratimo ir ramybės. Net trumpas buvimas šalia sergančiojo gali pakeisti jo patirtį ir padėti išgyventi sunkiausias akimirkas oriai ir ramiai, primena sielovadininkė.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!