„Ir visą žiemą reikia pralaukti“
Atlikau nedidelį eksperimentą. Apskambinau keletą slaugos paslaugas teikiančių ligoninių, kad išsiaiškinčiau, kaip greitai ten galėčiau paguldyti seną, „šimtą ligų“ turinčią mamą.
„Ne anksčiau balandžio pabaigos, kai bus didysis pacientų išrašymas. Greičiau pas mus tikrai nepateksite. Šiuo metu visi guli kaip prikalti, ir visame mieste situacija panaši“, - patikina M.Marcinkevičiaus ligoninės Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriaus darbuotoja.
„Šiuo metu laisvų lovų neturime, - ir vėl išgirdau, paskambinusi į Nemenčinėje esančią slaugos ligoninę. – Yra moterų eilutė – apie dešimt, gal ir daugiau. Jų eilė prieis po mėnesio arba pusantro. O kas turi onkologinį susirgimą – guldomi be eilės“.
Kad ir šiandien galima „gultis“ į Daugų palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę. „Pas mus sudėtingiau bus žiemą – turėsime eiles. Jeigu nepapuolate, lauksite ilgai. Būna, kad ir visą žiemą neįmanoma patekti“, – informavo šios įstaigos medikas. Paskambinau į vieną kitą privačią įstaigą.
„Vietų turime ribotai. Tiesa, moteriai dar yra viena laisva vieta. Socialinės globos mėnesio kaina – 610 eurų arba 2156 litų. Kainos daugmaž visur panašios“, - sužinojau, paskambinusi į senelių globos namus.
 
Antraeilis dalykas?

„Praėjusią savaitę dalyvavau geriatrijos konferencijoje Kaune – iš tikrųjų slaugai ir senų žmonių priežiūrai yra skiriamas vis didesnis dėmesys, galų gale paliatyvinė slauga pradėta plėtoti. Ji būtina, kad žmogus oriai baigtų gyvenimo dienas.
Gerai, kad atsibudome, nesustokim, eikime toliau, - ragina Šv.Roko slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės Neurologijos skyriaus vedėjas Jokūbas Fišas (nuotr.). – Nors kartais išgirsti: „Ai, slauga – tai antraeilis reikalas“. Jokiu būdu! Tai stipriai veikia psichologiškai: kai žmogus žino, jog senatvėje, jei taps neįgalus, ligotas, jam bus užtikrinta gera slauga, gali būti ramus, kad nereikės vienam merdėti, pūti, artimieji nebus prie manęs pririšti. Daugelis žmonių, ypač jaunimas, šito nesupranta.
Kai susiduri su slaugos problema asmeniškai, supranti, kad tai yra nemažiau svarbu nei dantų gydymas ar lūpų pripūtimas. Ilgalaikė slauga išvaduoja žmogų.“
 
Trumpų distancijų bėgikai

Ar pasaulio mačiusiai politikei Rūtai Vanagaitei (nuotr.) nebūna gėda, jog Lietuvoje vis dar nepakankamai išplėtota slaugos ir globos sistema?
„Matote, politikai, kurie ateina tvarkyti šios sferos, yra trumpų distancijų bėgikai. Šie metai, kiti... Galvoti apie Lietuvos perspektyvas dešimt penkiolika metų į priekį niekas nenori, kadangi jų nebebus valdžioje.
Ką aš per ketverius metus galų gale pasiekiau – kad globos namuose turėtų atsirasti slaugos skyriai. Bent nustojome vaizduoti, jog globos namuose nėra slaugomų žmonių. Pagaliau ir Sveikatos apsaugos ministerija pripažino, kad už jų slaugą turi mokėti ligonių kasos. Ir privalo būti gydytojas. Manau, kad tai – didelis žingsnis į priekį.“
R.Vanagaitė ir ateityje nežada apleisti šios socialiai pažeidžiamos temos. Kai kuriuos klausimus jau spėjo aptarti su Vilniaus meru Remigijumi Šimašiumi.
 
Painiojamos sąvokos
„Slauga ir socialinė globa yra dažnai painiojamos. Ypač kyla nesusipratimų dėl slaugos ligoninių ir socialinės globos namų sąvokų.
Slaugos ligoninė - sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje žmogui laikinai teikiamos stacionarinės slaugos paslaugos, o socialinės globos namai visų pirma yra senyvo amžiaus ar neįgalaus žmogaus namai, kuriuose jis gyvena ir gauna ilgalaikę socialinę globą. Čia jam suteikiamas apgyvendinamas, organizuojamas dienos užimtumas, laisvalaikis, kasdienių įgūdžių ugdymas ar palaikymas, kita įvairiapusė pagalba pagal žmogaus nesavarankiškumo poreikius. Kadangi globos namuose gyvena nesavarankiški ar iš dalies savarankiški žmonės, juose organizuojamos ir slaugos paslaugos“, - pasakoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Daiva Buivydaitė.
Jeigu asmuo turi seną pasiligojusį tėvą ir nori jį „atiduoti“ į globos įstaigą – kokius žingsnius turėtų žengti pirmiausiai?
„Vienas suaugusių šeimos narių ar jo globėjas, rūpintojas pateikia raštu prašymą asmens gyvenamosios vietos savivaldybei dėl socialinių paslaugų skyrimo. Savivaldybės socialiniai darbuotojai įvertina socialinių paslaugų poreikį bei asmens finansines galimybes už jas mokėti. Ir nustatyta tvarka būna priimamas sprendimas dėl jų skyrimo.
Eilės patekti į globos namus yra skirtingos: į vienus eilės didesnės, į kitus galima patekti tą patį mėnesį, kai priimamas sprendimas“, - sako D.Buivydaitė.
Ilgalaikę socialinę globą teikia socialinės globos senyvo amžiaus asmenims įstaigos.
Šiuo metu Lietuvoje jų veikia daugiau nei šimtas. Jose gyvena apie 4,6 tūkstančio senyvo amžiaus asmenų.
Dalį socialinės globos kainos apmoka asmuo, kitą dalį dengia savivaldybė iš savo biudžeto lėšų ar iš valstybės biudžeto specialių tikslinių dotacijų.
„Jeigu asmens lėšų nepakanka apmokėti už socialinę globą, jam savivaldybė finansuoja likusią socialinės globos kainos dalį. Tuo atveju, jei senyvo amžiaus žmogus gali mokėti visą socialinės globos kainą ir nepretenduoja į finansavimą iš savivaldybės, jis gali tiesiogiai kreiptis į socialinės globos įstaigą, teikiančią ilgalaikės socialinės globos paslaugas senyvo amžiaus asmenims“, - pasakoja D.Buivydaitė.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2015–2020 metų Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis numatoma finansuoti esamų socialinės globos įstaigų modernizavimą ir naujų patrauklių įstaigų senyvo amžiaus asmenims steigimą savivaldybėse, kuriose trūksta socialinių paslaugų senyvo amžiaus asmenims.
„Bus finansuojamos savivaldybių ar nevyriausybinių organizacijų (visuomeninių organizacijų, parapijų) įstaigos. Kokių socialinių paslaugų trūksta savivaldybės teritorijoje ir kokias įstaigas modernizuoti ar steigti naujas, spręs pačios savivaldybės“, - sako D.Buivydaitė.
 
Komentaras
Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius: 

- Be jokios abejonės, slaugos poreikis Vilniuje yra didelis ir didėja. Mums, naujai valdžiai, yra uždavinys padaryti taip, kad didesnė dalis šių paslaugų poreikio būtų patenkinta. Manau, kad žmonės, kuriems reikia intensyvios slaugos ir gerontologinės priežiūros, turi tą priežiūrą gauti. Kaip gerą perspektyvą matau nevyriausybinių organizacijų pritraukimą į šią veiklą, bent jau tais atvejais, kol dar nereikia intensyvios priežiūros ligoninėje.
Dar nenoriu vertinti konkrečios situacijos ir kokių žingsnių būtų galima imtis, bet kokiu atveju nagrinėsime ir žiūrėsime, ką daryti. Mums reikės išsigryninti, išsiskaidrinti visus dalykus, kad sistema būtų tvarkoma efektyviai.
Ir kad žmonės, kurie galbūt gali gauti priežiūrą namuose, su nevyriausybinių organizacijų pagalba, irgi galėtų gauti atitinkamas paslaugas.
 

---

Akibrokštas 

Nors slaugos paslaugų poreikis itin sparčiai auga, Vilkpėdės ligoninės direktorė Zina Ramanauskienė (nuotr.) liko nemaloniai nustebinta, jog jų gydymo įstaigai, pasirašant sutartis su ligonių kasa, lovų skaičius buvo sumažintas.
„Man teko bendrauti su kitų miestų slaugos ligoninių direktoriais, jie kaip ir neturi problemų su sutarčių pasirašymu, o mūsų ligoninė buvo nuskriausta, nes gavome mažesnę kvotą negu praėjusiais metais.
Matote, kad ir padidėjo įkainis, niekaip negalėsime pakelti atlyginimų nei slaugytojoms, nei gydytojams, negalėsime priimti ir daugiau pacientų.
Sveikatos apsaugos ministrė nuolat pabrėžia, kad slauga yra prioritetas, mat senstant visuomenei jų poreikis dar labiau augs. Ne visas paslaugas gali teikti pirminis sveikatos priežiūros lygis. Kartais net įdomu būna, kuomet paliatyvią slaugą pradeda teikti poliklinikos. Juk tokiems pacientams reikalinga nuolatinė priežiūra dvidešimt keturias valandas per parą. Kaip gali poliklinika suteikti paliatyvios slaugos paslaugas, kai atvažiuojama vos du kartus per parą į namus?