Psichologas, geštalto terapeutas Ilja Latypov:

- Švelnumas, kuriame bandai save išlaikyti kaip „tvirtą“, virsta į užtarėjo vaidmenį – dažniausiai į tai vyrai ir transformuoja šį jausmą. Tačiau būdamas švelnus, negali būti tvirtas. Šis jausmas – minkšta pagalvė, o ne kietas paklotas ant grindų.
Vietoje bandomo paneigti švelnumo vyrus kaip vienintelis stiprus išgyvenimas, nukreiptas į moterį, užpildo seksualinis susijaudinimas, geismas. Tačiau jei per švelnumą kitas žmogus jaučiamas kaip reikšmingas subjektas, susijaudinimas įjungia objektyvizaciją, tai yra kitas tampa, nors ir reikšmingu, bet daiktu. Suliepsnojusi aistra mažai pažįstamą moterį objektyvizuoja, norisi ją užvaldyti, todėl geidžiančiojo sąmonėje ji mažai kuo skiriasi nuo daikto.
 
Daugeliui vyrų švelnumas ir geismas suka į skirtingas puses, todėl vienai moteriai jie jaučia švelnumą, kitos gi geidžia stipriai ir agresyviai. Tokiu atveju objekto jausmai ir išgyvenimai yra visiškai nesvarbūs.
Savo ruožtu brandus susiformavęs erotinis jausmas suvienija švelnumą ir aistrą į viena bangą, kuri „nuneša stogą“. Šios bangos perskyrimas suformuoja „madonos-pasileidėlės“ kompleksą, kai vienos moterys skirtos meilei, kitos – seksui.
Susijungimas lemia tai, kad iš aistros švelnumui atitenka aktyvumas, o švelnumas aistrai dovanoja rūpestį partneriu. Taip gimsta meilė.
 
Švelnumą, jeigu duodame laisvę jam pasireikšti, lydi erotiniai jausmai. Taip atsiranda intymus artumas – daug stipresnis jausmas nei geismas moters, kuriai nejauti švelnumo.
Tačiau jeigu švelnumas atrodo kaip jausmas, nevertas „tikro vyro“, atsiranda gėda. Švelnumas remiasi prisirišimu ir, jei tai gąsdina bei kelia laisvės praradimo asociaciją, švelnumą išgyvenantis vyras jaus nesuvokiamą nerimą, baimę.
Kartą išgirdau liūdną prisipažinimą: „Aš nežinau, ką galima veikti su moterimi. Na, išskyrus seksą...“
O kalbėtis jus jaudinančiomis temomis, o jaustis atsipalaidavusiam, prašyti pagalbos sunkią minutę ir kartu jaustis stipriam ir reikalingam?
 
Kai švelnumo per daug
Jei švelnumo per daug, kitas žmogus irgi tampa objektu, kuriam skiriama tiek daug šio jausmo, kad norisi atsitraukti. Kyla susierzinimas, virstantis pykčiu.
Tai jau visiško susiliejimo preliudija, paverčianti švelnumą kažin kuo kitu, kai svarbus tampa tik sukauptų jausmų išliejimas, ignoruojant atsakomąją reakciją. Panašiai kai kuriuos mūsų tėvai „prievartavo“ tuo švelnumu, reikalaudami, kad bučiuotume tetą, kuri stverdavo mus į glėbį ir nepaleisdavo ignoruodama mūsų norą pasitraukti.
 
Švelnumas be susiliejimo – tai bendri išgyvenimai, kai jaučiame partnerį ir atsakome į jo judesius, net jei šie yra pasišalinimo.
Ten, kur įvyksta susiliejimas, švelnumas transformuojamas į kitus išgyvenimus. Pavyzdžiui, į jaudulį, kuriam visiškai nesvarbi reakcija to, į kurį tas jaudulys nukreiptas: nuo mažylio, kuriam jau pabodo, glėbesčiavimo, iki išsigandusio šunyčio leidimo per rankas. Tai skamba maždaug taip: „Jeigu man patinka, tuomet ir tu, mano jausmų objekte, turi džiaugtis bei jausti tą patį.“
 
Kaip vyrai rodo švelnumą vienas kitam
Tai - atskira istorija. Vyrų švelnumas vienas kitam nenuspalvintas seksualumo, tačiau jo apraiškos dar labiau stabdomos nei moterų atžvilgiu.
Vis tie grubūs apsikabinimai, plekšnojimai per petį, nuolatiniai vienas kito „špilkavimai“ – tai to paties švelnumo, kurio neįmanoma išreikšti tiesiai, maskavimas.
Tai sunku ne tik todėl, kad asocijuojasi su moteriškumu ar homoseksualumu, bet ir todėl, kad daugelio vyrų vaikystėje jų tėvai retai jiems rodė švelnumą.
 
Mamos gali mylėti ir glamonėti savo „gražuolius berniukus“, o tėvai nelinkę rodyti per daug išgyvenimų ar jausmų, idant sūnus neužaugtų „minkštakošis“.
Vis dėlto poreikis būti švelniam ir jausti švelnumą niekur nedingsta. „Neišdalintas švelnumas“ – tai ne kas kita kaip meilės, rūpesčio, malonaus santykio poreikis. Tai poreikis, kad mūsų gyvenime egzistuotų žmonės, kurių buvimą išgyvename kaip svarbų. Juk kaip smagu matyti, kai partneris atsiliepia į jūsų rūpestį.
 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!