Be bananų ir sušių
„Klausia manęs kartais, ar tinka sušius valgyti per Kūčias, Kalėdas? Galiu pasakyti tiek: jeigu jūsų protėviai buvo japonai, tuomet taip, jums per Kalėdas tiks valgyti ir sušius. Esu už tai, kad per Šv. Kūčias ir Kalėdas laikytis protėvių tradicijų - tik taip šios šventės bus išskirtinės. O jei prisiperkame bananų, mandarinų, sušių, tuomet tai virsta eiliniu baliumi, kaip kiekvienas gimtadienis. Kūčioms ir Kalėdoms turi būti ruošiamasi pagal tradicijas, su tam tikra nuotaika, specifiniais atributais“, - teigia L.Klimka.
 
Pasak etnologo, senovės Lietuvoje buvo devyni Šv. Kūčių patiekalai, o ne dvylika. Tuo metu manyta, jog devynetas yra magiškas skaičius – gyvybės ciklas, devynių dienų savaitė, kažkada buvo ir devynių mėnesių kalendorius: „Šis skaičius sureikšminamas ir mūsų folklore. O dvylika patiekalų atsirado tuomet, kai po baudžiavos panaikinimo žmonės ėmė turtingiau gyventi. Paaiškinimas, jog dvylika patiekalų kilo iš krikščionybės neva dėl dvylikos apaštalų prie paskutinės vakarienės stalo – neteisingas. Nes paskutinė vakarienė vyko prieš Velykas, ne prieš Kūčias.“
 
Norint išsaugoti ir vaikams perduoti senąsias mūsų protėvių tradicijas reikėtų prisiminti, kad prie stalo sėdame su protėvių vėlėmis. Tad ir ant Šv. Kūčių stalo turi būti tai, ką mūsų protėviai valgė, ką patys augino ir ėmė iš gamtos. Todėl tinka žuvis, riešutai, grybai ir uogos. O iš to ką augino – ankštinės ir grūdinės kultūros bei tai, kas iš jų gaminama. Visi egzotiniai valgiai ant Šv. Kūčių stalo tinka tik tuo atveju, jeigu šeima yra mišrių kultūrų – lietuvis vedęs afrikietę ar kaip nors panašiai.
 
Dovanos – tik simbolinės
Etnologo nuomone, dabar įprasta nupopsinti gražiausias metų šventes. O iš tiesų, senovės lietuviai nei eglutes taip dabino, nei dovanų manijoje skendo.
„Eglutė paplito Lietuvoje per Pirmąjį pasaulinį karą. Vokiečių kareiviai pakviesdavo kaimo vaikus į apkasus, kur ir buvo pasipuošę eglutes - tai jiems primindavo namus. Pokario metais eglutes mokyklose paragino puošti Švietimo ministerija, o po to ši tradicija persikėlė ir į žmonių namus. Tiesa, pradžioje egles puošdavo išskirtinai vaikai, tuo, ką pagamindavo patys. Tai ugdydavo ir jų rankų miklumą, ir estetikos suvokimą. Ir tam jie turėdavo apie dvylika dienų, nuo Šv. Liucijos dienos“, - sako L.Klimka ir priduria, jog visą pasiruošimą šventėms reikia atiduoti vaikų kūrybai ir šeimos laikui kartu.
 
Etnologas pasakoja, jog seniau pati didžiausia dovana buvo tarpušventis, kai tėvai visą laiką skirdavo vaikams, mat tuo metu nelabai būdavo kokių lauko darbų. Dovanos būdavo skirtos tik vaikams ir tai tik kokie neįprastiniai valgiai, kitokie nei kasdien: pyragai, Kalėdų žąsis, kiaulės galva, saldainiukas nuo eglutės. „Dabar, kai viską galima nusipirkti, mus užvaldė popsas, viskas vienoda. Mes ir mūsų vaikai visai nebemoka dovanomis pasidžiaugti“, - sako L.Klimka.
 
Senieji burtai
Seniau buvo įprasta Šv. Kūčių vakarą, vidurnaktį užsiimti įvairiausiais burtais ir visuomet ant laiko slenksčio. „Ypač daug jų buvo išlaikiusios merginos. Vienas labiausiai paplitusių, kurį kai kas išlaikė iki šiol, po balta staltiese Šv. Kūčių vakarą pakišti šieno. Tuomet namiškiai sugalvodavo klausimą ir traukdavo šiaudą, kaip atsakymą į klausimą – kas ilgiau gyvens (senoliams), kuri pirma ištekės, kiek ilgai teks piemenauti, ar geras bus derlius ir panašiai“, - pasakoja etnologas. 
Taip pat burdavo su batu metamu per save – jeigu batas nosimi į duris, šiemet mergina ištekės, jeigu nosimi į namus, sėdės ant pečiaus toliau. Burdavo su vandeniu, ugnimi, šešėliais ir viskas buvo apie būsimą gyvenimą, likimo skirtąjį jaunikaitį. Etnografai įvairiausių burtų priskaičiuoja net kelis šimtus.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!