„Joe Bidenas jautriai pasakojo asmeninę patirtį. Būdamas vaikas mokykloje jis stipriai mikčiojo, treniruodavosi vienas prieš veidrodį, o vėliau daug metų dirbo su logopede“, – pasakoja dvidešimties metų patirtį sprendžiant mikčiojimo problemas sukaupusi logopedė ir psichologė, soc. mokslų dr. Vilma Makauskienė. Specialistė priduria: nors sutrikimas kur kas rimtesnis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, priemonių jį įveikti yra.
Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, statistika panaši: mikčioja 1 proc. suaugusiųjų ir 4-5 proc. ikimokyklinio amžiaus vaikų.
Suprasti trukdo žinių stoka
Artėjant Tarptautinei mikčiojimo supratimo dienai dr. Vilma Makauskienė atvirai pasakoja: „Net ir specialistams dar yra ką suprasti ir daug ko išmokti. Mikčiojimu pradėjau domėtis, nes apie jį turėjau mažai žinių ir labiausiai bijojau dirbti būtent su mikčiojančiais žmonėmis. Ėmiau gilintis, keliavau po pasaulį, siekiau kuo daugiau sužinoti. Ir ta kelionė tęsiasi iki šiol.“
Daugiau apie mikčiojimą sužinoti dr. Vilma Makauskienė ragina ir visuomenę. „Kuo daugiau visuomenė žinos apie šį sutrikimą, tuo efektyviau bus galima padėti su mikčiojimo problema susiduriantiems asmenims“, – sako ji ir teigia, kad apie mikčiojimą visuomenėje vis dar sklando gausybė klaidingų įsitikinimų.
Vienas labiausiai paplitusių mitų, anot logopedės, – kad mikčiojimą sukelia išgąstis. „Tai paneigti paprasta. Visi vaikai ir suaugusieji gyvenime patiria didesnį ar mažesnį išgąstį, bet ne visi dėl to pradeda mikčioti. Vadinasi, tai nėra vienintelė priežastis. Galbūt kartais išgąstis būna paskutinis lašas arba paskata problemai atsirasti“, – aiškina specialistė.
Mikčiojimas –
kompleksinė problema
Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, statistika panaši: mikčioja 1 proc. suaugusiųjų ir 4-5 proc. ikimokyklinio amžiaus vaikų. Nors mikčiojimas gali pasireikšti įvairiais gyvenimo etapais, beveik 90 proc. atvejų sutrikimas prasideda 3-5 metų amžiaus vaikams, intensyviu kalbos plėtotės laikotarpiu. „Tuo metu vaikai mokosi kalbėti ilgesniais sakiniais, pasakoti, sparčiai tobulėja jų kalbiniai gebėjimai. Išgirdę garsų ir skiemenų pakartojimus, garsų tęsimą, tylias pauzes, pastebėję artikuliacinio aparato raumenų įtampą, tėvai turėtų nedelsti ir kreiptis specialistų pagalbos“, – sako dr. V.Makauskienė.
Vėlesniame amžiuje pasitaikančių mikčiojimo atvejų pasitaiko retai. „Suaugusiems mikčiojimas dažniausiai pasireiškia kaip įvairių neurologinių ligų pasekmė“, – aiškina specialistė.
Apibūdinti mikčiojimo kompleksiškumą dr. V.Makauskienė pasitelkia „ledkalnio“ analogiją. „Mikčiojimas susideda iš kelių komponentų. Motorinis – kalbiniai užsikirtimai, kuriuos mato ir girdi aplinkiniai – tai yra tik ledkalnio viršūnė, – nurodo logopedė. – O kiek dar visko slypi po vandeniu… Tai ir kognityvinis komponentas – mintys apie save, kaip apie pašnekovą, kalbėtoją; emocinis – jaučiamas nerimas, baimė, gėda; socialinis – kalbinių situacijų vengimas, asmens atsiribojimas, vienatvė.“
Anot specialistės, mikčiojimas paveikia daugumos šį kalbėjimo sutrikimą turinčių žmonių bendravimo ir gyvenimo kokybę. „Per ilgą darbo praktiką sutikau gausybę žmonių, kurie renkasi profesiją ne pagal gebėjimus ar interesus. Jie renkasi darbą, kuriame reikėtų kuo mažiau kalbėti. Vaikai susiduria su panašiomis problemomis. Mokiniai išmoksta pamokas, bet nekelia rankos vien todėl, kad atsakinėdami bijo užsikirsti. Vietoje to gėdos jausmo, kurį patiria kalbėdami prieš klasę, jie renkasi gauti neigiamus pažymius. Mokytojai tai gali suprasti, kad vaikas neišmoko pamokos ar netinkamai elgiasi. Svarbu, informuoti mokytojus apie vaiko mikčiojimą ir suteikti žinių apie pagalbą pamokų metu“, – atkreipia dėmesį dr. V.Makauskienė.
Įveikiama kliūtis
Specialistė tvirtina: mikčiojimas yra sudėtinga problema, tačiau ją galima sėkmingai spręsti. „Ankstyvame amžiuje pastebėjus mikčiojimo požymius, logopedinės pagalbos programos yra labai veiksmingos. Apie 70-80 procentų ikimokyklinio amžiaus vaikų, maždaug iki 6-7 metų, mikčiojimą įveikia be pasikartojimų ir neigiamų pasekmių“, – sako ji.
Kad mikčiojimas nėra kliūtis sėkmingai siekti tikslų, karjeros ir aktyviai dalyvauti socialiniame gyvenime, liudija žymių žmonių patirtys: garsi britų aktorė Emily Blunt, golfo žaidėjas Tigeris Woodsas, dainininkas Edas Sheeranas, aktoriai Samuelis L.Jacksonas ir Bruce’as Willisas ne tik pasiekė neįtikėtinų profesinių aukštumų, bet ir kasdien sėkmingai komunikavo su miniomis gerbėjų, žiniasklaida.
„Kai buvau stažuotėje Niujorke, susitikau su JAV prezidentu. Joe Bidenas jautriai papasakojo asmeninę patirtį per Amerikos mikčiojimo instituto (AIS) vakarienę, kurioje teko dalyvauti. Būdamas vaikas mokykloje jis stipriai mikčiojo, treniruodavosi vienas prieš veidrodį, o vėliau daug metų dirbo su logopede Joe Bidenas puikus oratorius, mokantis kontroliuoti užsikirtimus ir sėkmingai bendrauti su daugybe žmonių, žiniasklaidos atstovais“, – istorija dalinasi dr. V.Makauskienė.
Verta žinoti
Patarimai tėvams, kurių vaikai mikčioja
1. Kalbėkite su vaiku neskubėdami, darykite pauzes. Palaukite keletą sekundžių, kai jūsų vaikas baigia savo mintį, prieš pradėdami kalbėti. Jūsų lėtas ir ramus kalbėjimas bus daug efektyvesnis už pastabas ar tokius patarimus, kaip „neskubėk“ ar „pabandyk dar kartą lėčiau“.
2. Sumažinkite klausimų, kuriuos užduodate vaikui. Vaikas kalbės laisviau išsakydamas savo mintis, nei atsakinėdamas į suaugusiųjų klausimus. Vietoje klausimų, trumpai pakartokite tai, ką vaikas pasakė, leisdami jam pajusti, kad girdite, ką vaikas pasakoja.
3. Veido išraiška ir kūno kalba palaikykite vaiką, kai jis mikčioja. Parodykite vaikui, kad klausotės jo kalbos turinio, o ne to, kaip jis kalba.
4. Paskirkite kasdien keletą minučių, kai galite savo vaikui skirti nedalomą dėmesį. Tuo metu leiskite vaikui pasirinkti, ką jis nori veikti. Leiskite jam vadovauti jūsų bendrai veiklai ir pačiam nuspręsti - kalbėti tuo metu ar ne. Kai jūs kalbate, naudokite lėtą, ramų ir atsipalaidavusį kalbėjimo būdą, dažnai darykite pauzes. Šis tylus, ramus laikas gali sustiprinti mažų vaikų pasitikėjimą, padėti vaikui pajusti, kad jums maloni jo draugija.
5. Padėkite visiems šeimos nariams išmokti sulaukti savo eilės pokalbyje ir klausyti. Vaikams, ypač tiems, kurie mikčioja, yra žymiai lengviau kalbėti, kai jų niekas nepertaukia ir jie jaučia pašnekovo dėmesį.
6. Stebėkite, kaip bendraujate su savo vaiku. Pasistenkite kuo dažniau parodyti vaikui, kad jo klausote ir jis turi pakankamai laiko kalbėti. Mažiau kritikuokite, nepertraukite, neužduokite daug klausimų ir neskubėkite kalbėdami.
7. Parodykite vaikui, kad priimate jį tokį, koks jis yra. Jūsų lėtesnis, ramus kalbėjimas ir visa, ką jūs darote skatindami vaiką pasitikėti savo bendravimo sugebėjimais, padės sumažinti mikčiojimą ir paskatins sklandų kalbėjimą.
Komentuoti: