Laikas išsikalbėti šeimoje

Anksčiau advento metas buvo rūstesnis. Dvidešimtame amžiuje, ypač antroje jo pusėje, senyvieji žmonės laikėsi tokio nusistatymo, kad per jį reikia tik giedoti, melstis ir laikytis pasninko. Netriukšmauti, nešokti ir nedainuoti. „Tačiau Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir įsijungus į Europą daugelis vyresniosios kartos atstovų buvo šokiruoti. Jie nesuprato, kaip gali egzistuoti advento turgus, vakarėliai ar kiti renginiai“, - sako etnologė, tautosakininkė Gražina Kadžytė. Pereita prie laisvesnio advento suvokimo.

 
Tyrinėjimų Klaipėdos krašte metu, 1923-iais išsiaiškinta, kad advento tradicija pas visus buvo viena. Nesvarbu, valstiečio sodyba ar valstybės tarnautojo butas, nuo pirmos jo dienos ant stalo gulėdavo gražiai iš nevystančių žalumynų nupintas vainikas. Jo viduryje – keturios žvakės. G.Kadžytė pasakoja: „Kiekvieną vakarą, nudirbę darbus, šeimos nariai susirinkdavo aplink stalą. Močiutė arba mama, priklausomai nuo to, kas namie būdavo „faktinė“ šeimininkė, atnešdavo kam arbatos, o kam silpnos kavos – „kafijos“. Ant stalo padėdavo sausainių ar bandelių.“ Visi lengvai užkandžiaudami išsakydavo, kas jiems gero ar blogo įvyko. Pasiklausdavo patarimo. „Tie vakarai buvo kaip terapija, kai galima atsiverti šeimai“, - pasisėdėjimų naudą pažymi pašnekovė.   
 
Natūraliai susidėliojęs pasninkas
Advento pasninkas, pasak senųjų šalies tradicijų žinovės, nebuvo toks griežtas ir žiaurus, kokios būna dabartinės dietos. Pokyčiai mityboje susiklostydavo natūraliai. Priklausydavo nuo metų laiko ir darbų. Tai ypač gerai atsispindi žemdirbių, sudariusių didžiąją dalį šalies gyventojų, kultūroje.
Rudenį tokie sunkūs lauko darbai kaip derliaus nuėmimas ar kūlimas lemdavo sunkesnį, riebesnį maistą ant stalo. Žmonės paprastai laikydavo natūrinius ūkius. Iš dalies per vasarą priaugusių paukščių ir kitų gyvūnų mėsos pasiruošdavo atsargų žiemai. Rūkydavo, sūdydavo. Vėlesniais laikais – konservuodavo. Tačiau atsargos išsenka. O tada ateina adventas. Tada skerstuvių – šviežios mėsos – nebelabai yra. O kas likę – saugoma didesniems darbymečiams. 
 
Pasak G.Kadžytės, „advento laikotarpiu žmonės daugiausiai sėdi namuose, mažiau juda“. Pašnekovės advento metu apibūdinamos veiklos primena tai, kaip didelė dalis mūsų leidžiame laiką karantino metu. Jos minimu laikotarpiu žmonės atsisako mėsos, valgo lengvesnį maistą. Tai, kas surinkta iš sodų ir daržų. Panašu, būtų neprošal permąstyti – o kaip maitinamės mes, užsidarę namuose ir slėpdamiesi nuo viruso?
 
Advento metu gausiai valgytas daržų derlius, pavyzdžiui, bulvės. Vėliau, įžengus į naujus metus, jos jau būdavo senos, „atitarnavusios“ savo. Iš tamsiausių ir vėsiausių rūsių žmonės traukdavo raugintus kopūstus, burokėlius. Iki žiemos švenčių išsilaikydavo ir obuoliai. „O gražiausiais raudonšoniais dar ir Kalėdų eglutę papuošdavo“, - primena senąsias kalėdines dekoracijos etnologė. 
Ji sugriauna griežtą pasninko įvaizdį. „Pasninkas kažkaip mistiškai nenurodė, ką būtina daryti ir ko nedaryti. Paprasčiausiai naudoti ištekliai, kurie buvo turimi ir tiek, kiek tiko pagal tuometinę gyvenseną. Pagal tai, kaip ir kiek žmonės judėjo“, - teigia ji. Tačiau pastebi ir tai, kad paskui žmonės pradėjo valgyti bet kada ir bet kaip. 
 
Viskas, kas valgyta advento metu, pamažu susidėdavo ir ant Kūčių stalo. Tai tas pats maistas, užaugintas savoje žemėje. Kas ką turi, kas ką užsidirbo savo rankomis, tą ir deda. Patiekalus iš laukuose užaugintų javų, daržovių, vaisių.
Nors advento pasninko metu ir reikalaujama griežtai atsisakyti tik vieno produkto – mėsos, čia, kaip ir visur, yra išlygų. Ją pažymi ir G.Kadžytė: „Net katalikų bažnytiniuose nurodymuose pažymėta – jeigu žmogui dėl sveikatos problemų būtina valgyti mėsą, jis tai gali daryti. Tiesa, ne iki soties. Ir tik vieną kartą per dieną.“

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!