Vis dėlto, pasak Lietuvos asociacijos „Gyvastis prezidentės Aušros Degutytės, nepritarimas donorystei irgi yra nuomonė, kurią reikia gerbti. „Maždaug 30 proc. galimų donorų artimųjų atsisako paaukoti organus, nes paprasčiausiai nežino, kokia buvo mirusiojo nuomonė šiuo klausimu. O ištikus netekčiai, žmonės reaguoja įvairiai, nes tam būna nepasiruošę“, – pasakoja organizacijos prezidentė.
 

Per metus, anot jos, Lietuvoje būna apie 50 donorų. Tas skaičius priklauso nuo pačios visuomenės pritarimo donorystei. Asmenų, įsigyjančių korteles, kasmet daugėja. „Tačiau tai dar nereiškia, kad ją turinčio žmogaus organai galės būti panaudoti geram tikslui, – artimieji gali nesutikti dėl donorystės, – pasakoja „Gyvasties“ prezidentė Aušra Degutytė. – Na, pavyzdys gali būti toks: miršta jauna mergina, turėjusi Donoro kortelę, tačiau jos mama nepajėgia dovanoti dukros organų. Čia susikerta teisė ir moralė. Medikai būtų teisūs, paėmę organus, bet tai taptų skandalu, kuris padarytų didesnę žalą nei sustabdytas galimas transplantacijos procesas. Kiek žinau, Lietuvoje du kartus artimieji nesutiko dovanoti artimųjų, turinčių Donoro kortelę, organų.“
 

Svarstoma keisti modelį
„Nors pastangų dedame daug, deja, visuomenė auga ne tiek, kiek norėtųsi. Tam didelę įtaką turi išoriniai veiksniai – iškyla koks nors skandalas (nesvarbu, tikras ar iš piršto laužtas), ir nepritariančiųjų organų donorystei padaugėja, – patirtimi dalijasi A.Degutytė. – Atsimenu, daug žalos padarė įvykis, kai „ne tam“ pacientui buvo persodintos kepenys. O šiais metais socialiniuose tinkluose paskleista dezinformacija, susijusi su numanomo organų donorystės modelio svarstymu, jau padarė didelę neigiamą žalą. Tokie ar panašūs skandalai sustabdo donorystės procesą. Na, o teigiamą įtaką daro aprašomos, parodomos sėkmės istorijos, kai žymūs žmonės viešai pareiškia pritariantys donorystei ir pan.“
 
Šiandien vis garsiau kalbama apie šio modelio pakeitimą, klausimas svarstomas Seime, teikiamos įstatymo pataisos. Norima patvirtinti tokį modelį, kad asmuo, sulaukęs aštuoniolikos metų, galėtų patvirtinti nepritariąs organų donorystei. To nepadarius, būtų laikoma, kad organų donorystei žmogus pritaria. Tai šiek tiek palengvintų procesus, nors galutinį žodį vis tiek tartų artimieji. Toks modelis paskatintų pokalbį šeimose, pagelbėtų tiems, kurie neatranda laiko įsigyti Donoro kortelę, nors organų donorystei pritaria.

---

 
Komentaras
Nacionalinio transplantacijos biuro laikinoji direktorė Ieva Grybauskienė:
- Nuo šių metų pradžios iki balandžio 30 dienos, 40 proc. potencialių donorų, t. y. žmonių, kuriems buvo konstatuota smegenų mirtis, artimųjų nesutiko su organų donoryste. Tai vienas didžiausių artimųjų prieštaravimų organų donorystei skaičių per pastarąjį dešimtmetį. Dalis žmonių su organų donoryste nesutinka, nes sako, kad niekada nėra kalbėję su artimaisiais organų donorystės tema ir nežinojo, ką jie manė. Priėmus numanomo sutikimo organų donorystės modelį, jeigu miręs asmuo per savo gyvenimą nebuvo pasirašęs nesutikimo, būtų daroma prielaida, kad jis neprieštaravo. Gydytojai artimiesiems praneštų, kad miręs asmuo neprieštaravo organų donorystei. Tai padėtų apsispręsti lengviau.
 
Netrukus Seime bus svarstomas naujasis organų donorystės modelis. Tikimės valdžios ir visuomenės pritarimo projektui, tačiau numatyti, koks sprendimas bus priimtas, negalime.
Pastebime, kad visuomenėje dėl numanomo sutikimo donorystės modelio vyrauja įvairių baimių ir mitų. Iš dalies taip galėjo atsitikti ir dėl neteisingo numanomo sutikimo donorystės modelio interpretavimo žiniasklaidoje, kai teigiama, kad po mirties visi žmonės taptų organų donorais. Tai yra klaidingas teiginys.
Pavyzdžiui, kai kuriose Europos šalyse prieš keičiant ar pakeitus donorystės modelį, kiekvienam pilnamečiui piliečiui buvo išsiųstas laiškas ar lankstinukas su informacija, kas keistųsi ar keisis kartu su organų donorystės modeliu. Žinoma, tam reikalingos nemažos investicijos, kurių, deja, neturime.

---

 
Mitus gimdo informacijos stoka
„Mitai apie donorystę gimsta, kai žmonės neturi informacijos, pasiskaito komentarus ir jais patiki. Didžiausi „ekspertai“ yra Google naudotojai. Be to, kas garsiau rėkia, tas ir neva teisus. Protingi žmonės atsirenka informaciją“, – sako A.Degutytė. Anot jos, dažnai žmonės bijo išsiimti Donoro kortelę, nes neva tada jų niekas tinkamai negydys, stengsis numarinti. „Tai visiškai netiesa, nes ne viskas taip paprasta, – šypteli pašnekovė. – Aš kortelę turiu jau apie 20 metų ir, kaip matote, dar gyva. Vyresni žmonės nerimauja dėl Bažnyčios požiūrio. Bet juk net ir Jonas Paulius II yra pasakęs, kad savęs dovanojimas kitam yra didžiausia meilės išraiška žmogaus žmogui. Bažnyčia donorystei pritaria.“
 
Remiantis Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos interneto puslapyje pateikta informacija, visuomenėje gajus ne vienas mitas apie organų transplantaciją ir donorystę. Išskiriami penki, girdimi dažniausiai.


 
1 MITAS. Gydytojai nesistengia išgydyti žmogaus, turinčio Donoro kortelę.
Tiesa ta, kad bet kurios srities medikas pirmiausia gydo, nes jam svarbiausia – išgelbėti ligonį. Nė vienas gydytojas nėra suinteresuotas didinti pacientų mirtingumą savo ligoninėje. Į reanimacijos skyrių patekusį asmenį visų pirma siekiama išgelbėti. Niekas nežino, kad žmogus yra pasirašęs sutikimą donorystei. Tik pacientui diagnozavus smegenų mirtį, su jo artimaisiais bus kalbama apie donorystę.
 
2 MITAS. Katalikų bažnyčia prieštarauja organų donorystei.
Tiesa ta, kad Katalikų bažnyčia pritaria ir skatina neatlygintiną mirusio žmogaus audinių ir (ar) organų dovanojimą kitam žmogui, kurį transplantacija gali išgelbėti nuo mirties. Broliškos meilės auka etiškai ir moraliai priimtina Vatikanui. Katalikybė moko, jog žmogaus kūnas nėra absoliuti jo nuosavybė. Tai yra tarsi forma, kuria mes naudojamės tam tikrą laiką, kuri mums „suteikta“ aukštesnių jėgų. Tad paaukodami organus, kad būtų išgelbėta kito žmogaus gyvybė, katalikai vykdo Dievo valią artimo meilės darbuose.
 
3 MITAS. Donoro kortelę turintis asmuo gali patekti į surežisuotą avariją.
Tiesa ta, kad organų donorystė galima tik reanimacijoje konstatavus smegenų mirtį arba negrįžtamai sustojus kvėpavimui ir nutrūkus kraujotakai. Kalba apie organų donorystę galima tik tada, kai nepavyksta atkurti kraujotakos smegenyse ir širdies veiklos, kai būna išnaudotos visos galimybės atgaivinti žmogų. Kitais atvejais organų donorystė neįmanoma. Tai reiškia, kad donorystė negalima, kai žmogus miršta avarijos vietoje, susmunka gatvėje ar namuose. Taip pat Donoro kortelės turėjimas neužtikrina, kad, net ir nustačius smegenų mirtį, asmuo iškart taps organų donoru.
 
4 MITAS. Organų donoru gali tapti tik jaunas žmogus.
Tiesa ta, kad organų donorystei amžiaus limito nėra. Vyriausias organų donoras Lietuvoje buvo 85-erių. Jauniausias – vos kelių dienų kūdikis. Europoje vyriausia organų donore tapo beveik 101 metų moteris. Taip pat yra užfiksuota nemažai atveju, kai vyresni nei 100 metų asmenys po mirties tampa audinių donorais.
 
5 MITAS. Sutikus tapti donoru, po mirties organai gali būti parduoti juodojoje rinkoje.
Tiesa ta, kad įstatymai draudžia pirkti ir parduoti organus. Jie yra gyvybiškai svarbūs ir neįkainojami, todėl pasaulyje jų pirkimo ir pardavimo sandoriai yra draudžiami, už tai gresia baudžiamoji atsakomybė.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!