Žiaurumas nebūtinai fizinis
 
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto ir veterinarijos politikos departamento Gyvūnų gerovės skyriaus vyr. specialistė, laikinai atliekanti vedėjos funkcijas, Gintarė Mockevičienė konferencijoje sakė, kad beglobių gyvūnų problema vis dar akivaizdi.
 
„Gyvūnai yra šalia mūsų, jų gerovė priklauso nuo žmonių požiūrio ir elgsenos. Todėl gyvūnų laikytojai privalo nuolatos rūpintis augintinių gerove ir apsauga. Europoje beveik pusė žmonių laiko šunis ir kates, tačiau yra skaičiuojama daugiau nei 100 mln. benamių augintinių, apie 3,5 tūkst. jų – globos namuose. Norint spręsti šią problemą reikėtų remtis Gyvūnų gerovės apsaugos įstatymu. Jei įstatymą kontroliuojančios institucijos pareigūnai pareikalauja leisti patikrinti gyvūnų laikymo sąlygas, turėtų būti sudaromos sąlygos tai vykdyti“, – komentavo G.Mockevičienė.
 
Gyvūnų laikytojų atsakomybėse nurodyta, kad jei savininkas nebegali prižiūrėti augintinio, jį gali perleisti kitam atsakingam šeimininkui.
 
„Dėl šios priežasties savininko pasirinkti perdavimo būdai dedant skelbimus, siūlant augintinį artimiesiems turėtų būti skatinami, o ne smerkiami. Sąmoningas gyvūno atsikratymas be perdavimo kitam globėjui yra laikomas žiauriu elgesiu su gyvūnais. Taip pat Gyvūnų laikytojų atsakomybėse yra nuostata, kad augintinių savininkai turi užtikrinti, jog jų laikomi gyvūnai nesidaugintų. Veisimas turi būti tik tikslinis, planuojamas ir neatsitiktinis. Galiausiai reikia atsiminti, kad augintinis yra ne dovana“, – sakė vyr. specialistė.
 
D.D.Šutovienė komentavo, kad tendencijos šiek tiek gerėja, tačiau žiaurumo rodikliai vis dar aukšti kaimuose.
 
„Pastaruoju metu visuomenės, žiniasklaidos ir kontrolės tarnybos dėmesys buvo skirtas augintinių veisėjams. Mes net patys neįsivaizdavome, kokie yra šio verslo pajamų mastai. Per keletą metų veisėjų skaičius išaugo keliais šimtais, todėl didėjo ir netinkamai laikomų gyvūnų statistika. Tiesa, dabar pažeidimai yra labiausiai susiję su augintinių kaitos, ženklinimo, perkėlimo terminų nesilaikymu, žiauraus elgesio pažeidimai beveik nebenustatomi. Žiaurumo daugiausia aptinkama kaimiškose vietovėse: neatsižvelgiama į gyvūnų poreikius, nesuteikiama reikalinga veterinarinė pagalba, bandoma savarankiškai gydyti žaizdas ar traumas“, – sakė Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Priežiūros departamento patarėja Diana Daina Šutovienė.
 
Prastos gyvenimo sąlygos
 
D.D.Šutovienė priminė, kad nereikia užmiršti ir ūkiuose laikomų gyvulių – jie dažnai būna laikomi netinkamomis sąlygomis.
 
„Gyvūnų gerovė yra būklė, kai jie nejaučia nei fizinių, nei psichologinių kančių ir yra gerai prisitaikę prie gyvenimo sąlygų. Tai neapsiriboja vien augintiniais. Tinkamas sąlygas reikia užtikrinti ir ūkio gyvuliams. Pernai dėl gyvūnų gerovės reikalavimų buvo atlikta daugiau nei du tūkstančiai patikrinimų. Per pirmuosius dešimt šių metų mėnesių jų buvo mažiau“, – kalbėjo pašnekovė.
 
Dalis laikomų augintinių dėl neatsakingumo arba šeimininko noro pasipelnyti patiria fizinį skausmą.
 
„Pasitaiko, kad gyvūnas būna netinkamai laikomas, antkaklis ar grandinė įauga į odą, minkštuosius audinius. Deja, tokių atvejų buvo nustatyta ir šiemet. Žiauriam elgesiui priskiriamas ir ausų bei uodegų trumpinimas. Gerai, kad požiūris keičiasi ir žmonės rečiau imasi šių modifikacijų. Tikimės, kad pasitarnaus prieš mėnesį pakeistas Gyvūnų gerovės įstatymo punktas, kuris numato, kad tokius augintinius yra draudžiama veisti, parduoti ar kitaip perleisti ir eksponuoti dalyvaujant parodose“, – teigė departamento patarėja.
 
Jos teigimu, visuomenė šviečiama vis labiau, jaunimas ypač atkreipia dėmesį į netinkamas laikymo sąlygas, elgesį su gyvūnais. Pastaraisiais metais daugiausia pranešimų gaunama dėl netinkamo augintinių laikymo, kiek mažiau nei pusė pranešimų pasitvirtina.
 
Paminėta ir kita problema – gyvūnų globos namai yra perpildyti, todėl benamiai laikomi prastomis sąlygomis.
 
„Atlikus kryžminius patikrinimus, iš 46 įstaigų maždaug pusėje jų buvo rasti pažeidimai. Beglobių gyvūnų skaičiai vis didėja, daugiausia yra be šeimininko liekančių šunų. Dėl didelio augintinių skaičiaus gyvūnų globos įstaigose trūksta grindų ploto – gyvūnai laikomi transportiniuose narvuose arba būna sukišti į perpildytus voljerus“, – komentavo D.D.Šutovienė.
 
Su laukiniais gyvūnais – kitaip
 
Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Gyvosios gamtos apsaugos departamento direktorė Mantė Ramanauskienė minėjo, kad žmonės kartais specialiai gadina laukinių gyvūnų guolius ir lizdus.
 
„Išskirčiau dvi sritis. Pirmiausia – kaip laikytojai elgiasi su gyvūnais, ar visada yra užtikrinama jų gerovė. Pasitaiko įvairiausių atvejų, tačiau matome, kad situacija perspektyviai gerėja, žmonės labiau supranta daromą žalą, todėl žiauraus elgesio su gyvūnais mastai mažėja. Antra – laisvėje gyvenantys gyvūnai ir kaip žmonės elgiasi su jais. Turėjome atvejį, kai buvo žiauriai pasielgta su gandrais nuverčiant lizdą, sunaikinant jauniklius. Tai yra tikrai baisi tyčinė žmonių veikla“, – kalbėjo M.Ramanauskienė.
 
Vis dėlto, didžiausia žala padaroma „iš geros širdies“ – bandant išgelbėti sužeistą gyvūną be tinkamų žinių ir įrankių.
 
„Gyvūnų gelbėjimas ir žiaurus elgesys su jais yra glaudžiai susiję. Svarbu, kad žmonių kompetencija būtų kuo aukštesnė, o tai yra pasiekiama konsultuojant. Kartais žmonės gelbėdami sužeistą gyvūną padaro daug didesnės žalos. Pavyzdžiui, kartą žmonės paėmė stirniuką, nes galvojo, kad jis buvo likęs be mamos. O mama stovėjo atokiau ir nesirodė, nes bijojo žmonių. Reikėtų padėkoti kaimynams ir greitai jų reakcijai – mažylis buvo grąžintas į gamtą. Tikimės, kad jis kuo puikiausiai užaugo. Taip atsitinka, nes žmonės dažnai neįvertina, ar globa ir rūpestis yra reikalingi“, – sakė direktorė.
 
Gamtininkas, fotografas Marius Čepulis kalbėjo, kad sužeistus laukinius gyvūnus reikėtų palikti vienus, kitaip sudarkoma gamtinė infrastruktūra.
 
„Kiekvieną dieną gaunu žinučių, ką daryti su vienu ar kitu gyvūnu – skambina, kad partrenkė briedį, jis be kojų, kaip reikėtų gelbėti. Jie nenori kviesti medžiotojų, tikisi, kad pavyks sužeistąjį pagydyti net ir kritinėse situacijose. Kai gyvūnas yra sužeistas žmogaus, gelbėti yra būtina, tačiau jeigu žygio metu randamas sužeistas laukinis gyvūnas, reikėtų to vengti. Į gamtą reikia kištis kuo mažiau, tačiau kartais sunku nubrėžti ribą, kur ta „gamta“ baigiasi. Plėšrūnai irgi nori valgyti, kodėl turėtume iš jų atimti grobį? Tai tik paskatins juos pulti mūsų avis“, – aiškino M.Čepulis.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!