Skirtingi amžiaus tarpsniai
 

„Mirties tema – sudėtinga ir daugeliu atveju netgi tabu. Žmonės nelinkę apie tai kalbėtis, nes mirtis – nežinomybė, o nežinomybė kelia nerimą. Kita vertus, suaugusieji dažnai nežino, kaip kalbėtis šia tema su vaikais. Pastarieji dėl besivystančių smegenų ypatumų daug dalykų supranta kitaip nei suaugusieji“, – priežastis, kodėl suaugusieji vengia kalbėtis apie mirtį su vaikais, įvardija psichologė-psichodinaminės psichoterapijos praktikė Goda Aršauskaitė.

 
Anot psichologės, vaiko suvokimas apie mirtį priklauso nuo jo amžiaus tarpsnio, nulemiančio tam tikrus mąstymo ypatumus, taip pat nuo to, kaip apie mirtį jam paaiškina artimieji.
 
„Vaikai iki septynerių metų mirtį prilygina miego ar kelionės būsenai, iš kurios įmanoma sugrįžti. Jie tiki, kad miręs žmogus gali prisikelti lygiai taip pat, kaip pasakoje prisikėlė miegančioji gražuolė. Kalbantis su tokio amžiaus vaikais patartina nevartoti perkeltinės reikšmės posakių („išėjo Anapilin, „iškeliavo pas Dievulį“, „užmigo amžinu miegu“), nes jie nesupranta perkeltinės prasmės ir viską suvokia pažodžiui“, – pataria psichologė.
 
Nuo septynerių vaikai pamažu ima suvokti, kad mirtis reiškia baigtį. „Visgi jų suvokime dar būna daug „netolygumų“. Tarkime, jiems gali atrodyti, kad miręs žmogus dar geba mąstyti ar jausti, arba kad nuo mirties žmogų gali apsaugoti geras gydytojas ar nuoširdi malda. Tokio amžiaus vaikai galvoja, jog patys dar yra nemirtingi“, – priduria G.Aršauskaitė.
 
Aštuonerių dvylikos metų vaikai ima giliau suvokti mirtį ir jos negrįžtamumą. „Jie jau supranta, kad mirtis neišvengiama ir galutinė gyvenimo dalis. Atsiranda suvokimas, o kartu ir baimė, kad jie bei jų brangūs žmonės kada nors mirs. Kyla noras gilintis į mirties temą, užduoti specifinius klausimus. Kadangi vaikas tokiame amžiuje jau supranta perkeltinę prasmę, kalbant apie mirtį galima pasitelkti įvairesnių paaiškinimų“, – sako psichologė.
 
Nekalbėti – klaida
 
G.Aršauskaitės teigimu, nekalbėti apie mirtį, ypač po artimo žmogaus netekties, yra didžiausia klaida. „Tokiu atveju vaikas suvokia, kad ši tema yra tabu, ir jam belieka pačiam rasti būdų, kaip susitvarkyti su gedulo procesu. Savarankiškas tvarkymasis dažnai neduoda gero rezultato, – aiškina psichologė. – Vaikai neturi tinkamų įgūdžių patys tvarkytis su kriziniu įvykiu – netektimi, todėl svarbu, kad šalia esantys suaugusieji atsakytų į visus vaikų klausimus ir padėtų jam išgedėti netektį kartu.“
 
„Deja, dažnai patiems suaugusiesiems būna sudėtinga priimti mirtį ir „teisingai išgedėti“, t.y. išjausti visus gedului būdingus jausmus: neigimą, pyktį, kaltę, liūdesį, ir juos suprasti, – sako G.Aršauskaitė. – Dažnai pasitaiko du kraštutinumai – arba bėgimas nuo gedulo, arba užsitęsęs – patologinis gedėjimas. Abu šie kraštutinumai neturi nieko bendra su sveiku išgedėjimu. O jeigu tai vyksta vaiko aplinkoje, jis išmoksta to paties.“
 
Dėl šios priežasties, anot psichologės, svarbu, kad netektį išgyvenantys suaugusieji taip pat gautų tinkamą pagalbą ir palaikymą – tik tuomet jie gebės padėti vaikui.

---

 
Verta žinoti
Praktiniai patarimai, kaip kalbėti apie mirtį

Nevartokite eufemizmų, tokių kaip: „močiutė išėjo“, „teta užmigo“, „jį pasiėmė Dievulis“. Tiesiogiai įvardinkite mirties faktą: „Jis mirė“. Susiedami mirtį su miegu, rizikuojate sukelti vaikui baimę eiti miegoti. Paminėję, kad žmones pasiima Dievas, galite sukelti Dievo baimę. Mažesniems vaikams gali prireikti paaiškinimo, ką reiškia mirties faktas: „žmogus miršta, kai nebegali kvėpuoti, judėti, jo širdis nebeplaka“ ir pan.
 
Leiskite reikšti vaikams kylančias emocijas – verkti, pykti. Paaiškinkite, kad taip jaustis netekties situacijoje yra normalu. Nesistenkite nuslopinti vaiko emocijų. Padėkite vaikui rasti būdą, kaip jį tinkamai išreikšti – per sportą, meną, pokalbius ar kitą veiklą.
Nevenkite su vaiku kalbėti apie mirusį asmenį. Pasidalinimas prisiminimais apie mirusįjį palengvina gedėjimo procesą. Raskite laiko pasiteirauti, kaip vaikas jaučiasi, išklausyti jo jausmus ir pasidalinti savaisiais.
 
Ikimokyklinukai dėl jiems būdingo egocentrizmo linkę visus įvykius susieti su savimi, todėl jiems gali atrodyti, kad šeimos nario mirties priežastys gali būti susijusios su jo blogu elgesiu ar netgi mintimis. Vaikui svarbu išgirsti, kad jis nekaltas dėl artimojo mirties. Įvardinkite aiškią mirties priežastį: „močiutė sirgo“, „dėdė žuvo“. Vyresniems jau galite paaiškinti plačiau – kokia liga žmogus sirgo, kokie organai nustojo funkcionuoti.
Rekomenduojama įtraukti vaikus į kokią nors aktyvią veiklą, išreiškiant pagarbą ir meilę mirusiajam, pavyzdžiu, nupiešti piešinį mirusiajam, parašyti laišką, pasodinti medelį.
 
Tėvai yra geriausias pavyzdys vaikui, kaip reikšti savo emocijas po netekties. Svarbu patiems tėvams išgedėti teisingai, vengiant dviejų kraštutinumų – pernelyg dramatiškų emocijų rodymo arba visiško užsiblokavimo, lyg nieko nebūtų įvykę. Jeigu rodote vaikui savo liūdesį, susiekite emociją su žodžiais: „Man labai liūdna, nes aš daugiau niekada nepamatysiu savo mamos“. Paaiškinkite, kas jums šiuo metu galėtų padėti išbūti su liūdesiu – gal vaiko apkabinimas ar puodelis arbatos.
Nenukrypkite nuo įprastos kasdieninės rutinos, kuri suteikia vaikui saugumo pojūtį.
 
Ikimokyklinukams rekomenduojama nedalyvauti šarvojime, kur mirusiojo kūnas guli atvirame karste arba kur galima tikėtis daug dramatiškų emocijų. Tokius pačius rizikos veiksnius reikėtų įvertinti ir mokyklinio amžiaus vaikams. Galite atsiklausti vaiko nuomonės, ar jis sutinka dalyvauti laidotuvėse. Jokiu būdu nereikia vaiko versti, jeigu jis nenori ar bijo. Jeigu vaikas pasiryžta sudalyvauti, svarbu detaliai paaiškinti, ko jis gali tikėtis atsisveikinimo ceremonijose: kaip atrodys mirusiojo kūnas, kaip gali elgtis artimieji. Taip pat vertėtų apmąstyti, kas galėtų pabūti su jūsų atžala, jeigu jis išsigąstų ir norėtų pabūti nuošalioje vietoje bei nusiraminti.
 
Svarbu atsiminti, kad labiausiai vaikui kenkia ne skaudi tiesa, o bandymas ją nuslėpti – tiek mirties faktą, tiek jos priežastis. Vaikas turi gauti atsakymus, atitinkančius jo amžių. Ir geriausia, kai jis tuos atsakymus gauna iš patikimiausių žmonių. Atsiminkite: kur melas ir paslaptys, ten sveiko išgijimo nebūna.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!