Troškimų konfliktas
Atrodo, kad siekti kito žmogaus artumo, vadinasi, riboti asmenines laisves. Tai atsispindi santykiuose su tėvais, vaikais, draugais... Tačiau gyvenant poroje ši baimė pasireiškia stipriausiai.
„Įprasta manyti, kad išlikti nepriklausomi labiau siekia vyrai, - teigia psichologė Irina Gončarova. – Tačiau šiandien apie tai vis garsiau kalba moterys. Jos jau nebesutinka tiesiog paklusti partneriui – tam tikra nepriklausomybė joms būtina.“
Tad ką gi vis dėlto reiškia ta santykių laisvė?
„Kiekvienas tai nustato pats, - knygoje „Kaip gyventi poroje ir išlikti laisvam“ rašo amerikiečių psichologės Tina Tessina ir Raili Smit. – Vienam tai - galimybė komfortiškai pabūti vienatvėje; kitam – laivė elgtis pagal norus, nebūti suvaržytam atsakomybių. Kad suvoktume šiuos laisvės komponentus, turėtume pažinti save. Mokėjimas suvokti savo troškimus ir jausmus – svarbiausias dalykas, jei norite kurti santykius, kurie tenkins abu partnerius.“
 
Tačiau kaip besuvoktume savas laisves, daugumai mūsų sunku priimti būtent jos poreikį: auklėti kultūrinių pavyzdžių esame įpratę manyti, jog visiškas atsidavimas meilėje yra tam tikra norma. Mes simpatizuojame Penelopei, gyvenimą pašventusiai Odisėjaus laukimui.
„Tokios besąlygiškos meilės poreikis kyla iš troškimo sugrįžti į vaikystę ir vėl pajusti visiško saugumo bei susiliejimo su mama jausmą, - teigia psichoanalitikė Lola Komarova. – Vaikiška vienatvės baimė taip pat turi įtakos svajonėms ir fantazijoms apie neišardomą ryšį, visišką susiliejimą su kitu žmogumi.“
Suvokti, kad meilė gali būti kitokia – mažiau pasiglemžianti ir mažiau pasiaukojanti, reikia drąsos.
 
Svajonės ir rūpesčiai
„Iki kol mirtis išskirs“ – būtent apie tokius santykius svajojome įsimylėję pirmąkart. Visiškai priklausėme nuo mylimojo, nes be jo jokia veikla nebuvo įdomi. Gyvenimo prasmė buvo sulaukti susitikimo ar bent telefono skambučio. Bėgant laikui šią patirtį imame vertinti kitaip. Tai, kas jaunystėje atrodė kaip laimė, vėliau suvokiama kaip priklausomybė.
„Su amžiumi tampame atsargesni, todėl kai kurie jau nebesiryžta tokiems artimiems santykiams, - sako I.Gončiarova. – Nesąmoningai bijome, kad jie it šydas uždengs mus supantį pasaulį.“
Noras stipriai neprisirišti prie partnerio rodo, jog nesame pasiruošę jam atverti kai kurių savo asmenybės bruožų ar jausmų.
„Kai kurie filmai sukelia tokias stiprias emocijas, kad galiu pravirkti, - prisipažįsta 33-ejų Vadimas, - bet aš nenorėčiau, kad mano mergina apie tai žinotų. Pamačiusi mano ašaras ji pagalvos, kad esu nevyriškas.“
 
Panašiai kaip vieni bijo prisirišimo ir meilės, kiti gali nepasitikėti laisve, galvodami, kad ji gali būti pavojinga santykiams.
„Negaliu vyrui pasakyti: tu esi laisvas, - teigia 46-erių Anna, - nes bijau. Kas jeigu po to jis ims susitikinėti su kitomis moterimis?“
Kai kas išties laisvę suvokia kaip galimybę „daryti tai, ką noriu“, kiti gi reikalaus laisvų seksualinių santykių, tretiems galimybė mylėti ir bus laisvė.
Negi „mylėti“, vadinasi, būti surištam? Nejau tai ne galimybė išsilaisvinti iš ribojimų? Amerikiečių psichoterapeutas Karlas Rodžersas teigė, kad svajonė apie santuoką, „sukurtą Dangaus“, nereali, o ilgalaikiai santykiai tarp vyro ir moters reikalauja ir remonto, ir nuolatinio atnaujinimo, priklausomai nuo to, kaip keičiasi partnerių asmenybės bei jų patirtis.
 
Nustatyti ribas
Gyvenant poroje svarbus gebėjimas pripažinti asmenybės ribas: nuo jų nustatymo priklauso, kaip plėtosis santykiai. „Šaltoje“ poroje, kur partneriai nepasitiki savimi ir vienas kitu, nė vienas jų nesijaus gerai.
„Žmonės, nevertinantys vienas kito asmenybės ribų, gyvena taip tarsi be judviejų pasaulyje daugiau niekas neegzistuoja, - sako psichologė Galina Ivančenko. – Tokiame susiliejime, ypač santykių pradžioje, ima savimi labiau pasitikėti tie, kuriems tai anksčiau prastai sekėsi. Tačiau jeigu poroje taip ir neprasideda individualumo periodas, o vienas partnerių nori augti kaip asmenybė, jam tokie santykiai tampa suvaržymu.“
Nustatyti šeimyninio gyvenimo ribas būtina. Tai turėtų partneriai padaryti kartu. Beje, jos bėgant laikui gali kisti. Pavyzdžiui, jeigu kiekvienas partnerių pradžioje turėjo savo užrakintą stalčiuką, po kurio laiko kuris nors, o gal ir abu nutars, jog nuo mylimojo neturi paslapčių. Ir galbūt tas susiliejimas nebus toks ryškus, kaip santykių pradžioje duotas pažadas mylėti iki mirties, jis vis tiek bus malonus.
 
Sutarties sąlygos
Gali pasirodyti, kad mylimas žmogus intuityviai atspės visus jūsų troškimus, taip pat ir norą pabūti be jo. Deja, taip nėra.
„Kiekvieno poreikiai turėtų būti išsamiai aptarti, - teigia šeimos psichoterapeutas Aleksandras Černikovas. – O kadangi tokį „kontraktą“ patvirtina abi pusės, vieno laisvės neprieštaraus kito laisvėms.“
Galbūt kaip tik tai padės porai sukurti ilgalaikius ir tvirtus santykius, paremtus pasitikėjimu ir dialogu.
Ar galime sušokti porinį šokį, nežinodami judesių, negirdėdami muzikos ar šokdami vieni? Gebėjimas prisitaikyti prie partnerio rimo reikalauja pastangų, tačiau negi geriau ramstyti sieną, pavydžiai žiūrint į besisukančias poras?..


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!