Tapyba visiems
Plungės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras jau trečius metus iš eilės organizuoja dailės užsiėmimus, sulaukiančius didelio miestiečių susidomėjimo. „Grupės užsipildo greitai. Nors užsiėmimuose dažniausiai lankosi senjorai, sulaukiame įvairaus amžiaus žmonių. Juk taip malonu rudens rytus ir vakarus praleisti su teptuku rankose, atsipalaiduoti, patirti teigiamų emocijų“, – sako biuro direktorė Daiva Zablockienė.
 
Plungės rajono gyventojai džiaugiasi, kad užsiėmimai nereikalauja specialių meninių gebėjimų. Didžiausias dėmesys skiriamas kūrybiniam procesui. „Šįkart piešime pagal skaičius. Užsiėmimų metu visuomet skamba rami muzika, susirenka puikus kolektyvas. Kruopštus, neskubrus darbas nuteikia raminamai ir padeda susikoncentruoti. Pastebime, kad dailė yra puiki priemonė psichikos sveikatai stiprinti“, – teigia D.Zablockienė.
 
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto lektorė Vaida Adomaitienė pritaria, kad tokie užsiėmimai – puiki savirefleksijos ir savipagalbos priemonė, mat kūrybinio proceso metu žmogaus organizmas išskiria malonumo hormoną dopaminą ir laimės hormonus endorfinus. „Per kūrybą susikurti erdvę ir laiką sau naudinga. Piešdami pailsėsite, gal paleisite tai, kas tuo metu slegia, o gal iškelsite kokią nors temą pamąstymui“, – svarsto V.Adomaitienė.
 
Vis dėlto, kilus rimtesniems emociniams „gaisrams“, lektorė kviečia neapsiriboti įprastais dailės užsiėmimais ir žengti į gana naują, bet tiek teoriškai, tiek praktiškai jau subrendusią menų terapiją.
 
Psichoterapinis poveikis
Ką reiškia piešinyje dominuojanti raudona ir juoda? Kodėl būtent tokios linijos? Apie ką kalba piešinys? Į šiuos klausimus atsako dailės terapija, leidžianti „prakalbinti“ žmogaus sukurtą paveikslą ir paanalizuoti vidinį kūrėjo pasaulį.
 
VU lektorė V.Adomaitienė dailės terapiją veda jau daugiau nei dešimtmetį. Terapeutė sako, kad vaizdiniai dažnai mums susiformuoja greičiau nei suskamba žodžiai, todėl piešimas yra puikus būdas pabūti su savo jausmais. „Būna, ateina žmogus ir sako: „Nesuprantu, kas vyksta mano gyvenime“. Tą chaosą nupiešus, po truputį galima jį pažinti, pamatyti, iš ko jis susideda, kaip pats žmogus jame jaučiasi. Stebėdamas savo kūrinį ir atpažindamas kūrybos simbolius gyvenime, žmogus lengviau kalba, dalijasi jausmais su terapeutu“, – pasakoja VU lektorė.
 

Anot Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto lektorės Vaidos Adomaitienės, dailės terapijoje žmonės, lydimi profesionalaus terapeuto, atranda skausmo, liūdesio, pykčio priežastis. Kartais terapijų dalyviai nupiešia ilgai slėptas, neįžodintas istorijas: „Dažnai ateina žmonės, nusiteikę tik papiešti, o išeina išsikalbėję apie smurtą, kurį teko patirti, gyvenimą nuo priklausomybių kenčiančių asmenų šeimoje… Pamenu, kai žmogus, kuris turėjo priklausomybę ir ją neigė, dailės terapijoje netikėtai pratrūko ir suprato, kokia rimta tai problema.“

 
Lektorė pasakoja, kad dailės terapeutas padeda žmogui įvardinti problemą, ją išbūti ir nutarti, kuria kryptimi gyvenime judėti toliau.
 
Įsitvirtina įstaigose
Kaip psichoterapijos forma, dailės terapija vis sparčiau leidžia šaknis įvairių gydymo ir ugdymo įstaigų programose. „Šiuo metu gydymo įstaigose, ypač psichiatrijos ligoninėse, jau galima sutikti nemažai dailės terapeutų. Dirbdama privačiai pastebiu, kad žmonės ateina į dailės terapiją, nes rekomendavo gydytojas ar psichoterapeutas. Linkėčiau, kad ši profesija greičiau integruotųsi ir švietimo sistemoje. Daugelis vaikų tikrai sunkiai žodžiais išsako, kas vyksta jų jausmų pasaulyje“, – sako terapeutė V.Adomaitienė.
 

Vilniaus specialiajame lopšelyje-darželyje „Čiauškutis“ dailės terapiją vedančios Donatos Daukšaitės-Digrienės teigimu, kūrybinis procesas atveria pažintines vaiko galimybes ir daro teigiamą įtaką raidai, ypač specialiųjų poreikių vaikams. „Pastebime, kad užsiėmimų dėka gerėja vaikų motoriniai, kalbiniai įgūdžiai, išauga pasitikėjimas savimi, dėmesio koncentracija. Svarbu, kad vaikui dailės terapija suteikia neverbalinio bendravimo galimybę. Ji itin vertinga tiems, kurie nepakankamai gerai valdo kalbą ar apskritai nekalba“, – sako terapeutė.

 
Darželyje vedami individualūs ir grupiniai užsiėmimai nedidelėse 2-3 vaikų grupėse. Užsiėmimų metu piešiama, lipdoma ar kitaip kuriama – sėdint prie stalo ar ant grindų, piešiama ant sienų. Naudojamos įvairios dailės priemonės: skirtingo dydžio popierius, dažai, tušas, akvarelė, kreidelės, gamtinės medžiagos.
 
„Kūrybai naudojame skirtingų fizikinių savybių priemones, turinčias vis kitokį sensorinį poveikį. Dirbant su vaiku, dažnai įpinami žaidybiniai ir vaidybiniai elementai. Terapijos padeda labiau suprasti vaiką. O vaikas, jausdamasis svarbus, gali atsipalaiduoti, gerėja jo nuotaika“, – pasakoja D.Daukšaitė-Digrienė.
 
Vis dar stigmatizuojama
Nors dailės terapeutai pamažu įsilieja į įvairių įstaigų komandas, visuomenė dailės terapiją vis dar stigmatizuoja.
 
„Dirbdama psichiatrijos dienos stacionare, sutinku žmonių, kurie išsako nenorą eiti į dailės terapiją, nes išgirsta žodį „dailė“. O po kelių sesijų jau klausia, kur galima įsigyti priemonių, su kuriomis kūrė sesijos metu. Visuomet atsiras abejojančių dailės terapijos nauda, bet lygiai taip pat yra žmonių, kurie abejoja apskritai psichoterapija ar pačia medicina“, – sako V.Adomaitienė.
 
Pašnekovės teigimu, rūpintis savo psichine sveikata tiek pat normalu, kiek rūpintis sveikais dantimis: būtina higiena, kartais reikalingas ir gydymas. „Dailės terapija nėra knygelių spalvinimas. Čia kuriama apie tai, kas asmeniška, aktualu ir jautru. Žmogus čia priimamas visoks – su visais savo jausmais ir istorija. Terapijos metu jį lydi profesionalus terapeutas, formuojantis kitokią, kūrybinę erdvę pagalbai“, – sako lektorė.

 lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!