Jaučiasi vieniši
Vilniaus visuomenės sveikatos biuro „Vilnius sveikiau“ Visuomenės sveikatos stiprinimo skyriaus l.e.p. savižudybių prevencijos programų koordinatorė Rūta Lukoševičiūtė teigia, kad į juos besikreipiančiųjų vyresnio amžiaus žmonių dalis nėra didelė. Tų, kurie kreipiasi, priežastys būna įvairios: vienišumas, izoliacija, sumažėjęs darbingumas. Tai yra stiprūs veiksniai, lemiantys prislėgtumo ir depresijos išgyvenimus.
 
„Psichologinę gerovę apsunkina ir sudėtingi santykiai su draugais, šeima, nenoras būti našta ar trukdyti, taip pat netektys. Dalis sunkumų, kurie pasireiškia dabar, dažnai būna dėl per ilgą laiką susiformavusio gyvenimo būdo. Galbūt buvo didelis darbo krūvis, gal skirta per mažai laiko sau, trūko savirealizacijos. Tad dabartinės gyvenimo sąlygos ar nepageidaujami įvykiai paaštrina tų pasekmių pasirodymą“, – teigia R.Lukoševičiūtė.
 
Su sunkumais turi susidoroti pats?

Vilniaus visuomenės sveikatos biuro „Vilnius sveikiau“ psichologė Sigita Glumbakaitė teigė, kad prislėgtiems senjorams, idant būklė pagerėtų, tikrai nebūtina griebtis vaistų: „Medikamentinė pagalba būtina tikrai ne visais atvejais. Vyresnio amžiaus žmonėms ypač svarbu atrasti naują gyvenimo prasmę, patenkinti bendravimo poreikį, įprasminti save kokioje nors veikloje.“

 
Anot jos, pirmasis paramos lygis yra asmens socialinis ratas – artimieji, draugai. „Visgi dėl netekčių ar sunkumų bendraujant, socialinis ratas gali būti ribotas. Tokiu atveju skatintina tą ratą plėsti: priklausyti kokiai nors bendruomenei, mėginant atkurti buvusius ar sukurti naujus ryšius su aplinkiniais. Tai galima daryti įsitraukiant į įvairias veiklas, pavyzdžiui, savanoriavimas, nauji ar pamiršti pomėgiai, lankymas įvairiuose renginiuose ar užsiėmimuose, kurie neretai būna ir nemokami“, – išeitis siūlo psichologė.
 
Pašnekovė teigia, kad jei slogios nuotaikos nepavyksta prablaškyti užsiėmimais, bendravimu, apima beviltiškumo jausmas, sunku atsikratyti neigiamų minčių, reikia nedelsiant kreiptis pagalbos į specialistą. Psichikos sveikatos specialistai padės įvertinti, ar reikalingas medikamentinis gydymas, kokių kitų priemonių galima imtis. „Kreiptis profesionalios pagalbos dėl psichikos sveikatos sunkumų vis dar gali atrodyti nepriimtina, ypač asmenims, kuriuos auklėjo, jog su visais sunkumais turi susidoroti pats“, – įspėja S.Glumbakaitė ir priduria, kad čia yra svarbus artimųjų vaidmuo. Šie gali paskatinti vyresnį žmogų, išklausyti jo nuogąstavimus, suteikti informacijos, o galbūt ir palydėti pas specialistą.
 
Nėra ko gėdytis
„Vienu sudėtingiausių išbandymų neretai tampa klaidingas mąstymas, jog senjorai daug ko nebesugeba ir negalima nieko dėl to padaryti. O baimė dar labiau nusivilti, suklysti gali stabdyti bandymus ko nors imtis pačiam ar pasidalinti sunkumais su kitais“, – teigia S.Glumbakaitė. Ji pataria dirbti su savo mąstymu: vietoj turimų sugebėjimų nuvertinimo, galvojimo tik apie tai, kas tampa vis sudėtingiau, stengtis pasirūpinti savimi tiek, kiek pavyksta, susikoncentruoti į tai, ko galiu imtis, ką sugebu.
 
„Dažnai tai yra gerokai daugiau, nei gali atrodyti. Kartu nederėtų sumenkinti ar gėdytis poreikio bendrauti – jis būdingas visiems žmonėms ir su amžiumi niekur nedingsta. Jautimasis našta dažnai susijęs su įsitikinimu, kad kitam bendrauti su manimi neįdomu. Iš tiesų verta savyje paieškoti to, ko norėčiau iš kitų: išklausymo, palaikymo, domėjimosi, rūpinimosi. Taip pat svarbu nepamiršti, jog kiekvienas, nesvarbu, kokio amžiau būtų, turi ką nors, kas būdinga tik jam, – patirtį, požiūrį, įgūdžius“, – reziumavo psichologė.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!