Ak­ty­vaus lais­va­lai­kio ša­li­nin­kas

E.Si­pa­vi­čius – di­de­lis ak­ty­vaus lais­va­lai­kio mė­gė­jas. Jė­gos ait­va­rai, sli­di­nė­ji­mas, „en­du­ro“ mo­to­cik­lai, įvai­rios spor­to rū­šys – ko tik nė­ra iš­ban­dęs jau­nat­viš­kai at­ro­dan­tis 61-erių dai­ni­nin­kas.

„Nuo vai­kys­tės spor­tuo­da­vau – iš­ban­džiau ne vie­ną spor­to ša­ką, bet ne­už­si­ka­bi­nau. Su­au­gęs pra­dė­jau ieš­ko­ti mėgs­ta­mų lais­va­lai­kio už­si­ė­mi­mų. Va­sa­ro­da­vo­me prie Pla­te­lių eže­ro, tad tu­rė­jau vi­sas są­ly­gas už­si­mi­nė­ti bur­len­čių spor­tu. Vė­liau „už­si­ka­bi­nau“ už jė­gos ait­va­rų. Kal­nų sli­dės gy­ve­ni­me at­si­ra­do, kai bū­da­mas dvi­de­šim­ties per te­le­vi­zi­ją pa­ma­čiau žie­mos spor­to var­žy­bas ir, ga­li­ma sa­ky­ti, pa­me­čiau dėl­to gal­vą. (Juo­kia­si)  Pri­si­me­nu, kaip pirk­da­vau me­di­nes „Šat­ri­jos“ sli­des. Kon­struo­da­vau ap­kaus­tus ko­joms ir iš­ban­dy­da­vau ant po­sū­kių – ke­lias sli­des net­gi su­lau­žiau at­si­tren­kęs į me­džius. Va­ži­nė­jo­me sli­di­nė­ti ir į Kau­ka­zą, ir į Kar­pa­tus. Kai at­si­da­rė sie­nos, pra­si­dė­jo Če­ki­ja, Slo­va­ki­ja, Aust­ri­ja, Ita­li­ja“, - pa­sa­ko­ja iki da­bar sli­džių į ša­lį ne­nu­me­tęs E.Si­pa­vi­čius.

Ak­ty­vioms atos­to­goms dai­ni­nin­kas ruo­šia­si iš anks­to. „Po­ra kar­tų per sa­vai­tę ei­nu į spor­to sa­lę siek­da­mas prie di­des­nių krū­vių pri­pra­tin­ti or­ga­niz­mą, at­lie­ku kar­diot­re­ni­ruo­tę, tem­pi­mo pra­ti­mus. Iki žie­mos li­kus ke­liems mė­ne­siams pra­de­du da­ry­ti spe­cia­lius pra­ti­mus ko­joms, ke­lio są­na­riams, ku­rie la­biau­siai ken­čia“, - pa­sa­ko­ja E.Si­pa­vi­čius, ne­no­rė­da­mas są­na­rių su­dė­vė­ti anks­čiau lai­ko.
At­li­kė­jas džiau­gia­si, kad se­ka­si iš­veng­ti rim­tų trau­mų ar­ba su­žei­di­mų.

„Gal to­dėl, kad są­mo­nin­gai ruo­šiuo­si se­zo­nui, ypač sli­di­nė­ji­mo, kai ko­joms ten­ka di­džiu­liai krū­viai. Nors ir ne­si­lei­džia­me nuo kal­no spor­ti­niu re­ži­mu ir re­zul­ta­tų ne­si­vai­kau, vis dėl­to di­de­li krū­viai ten­ka toms rau­me­nų gru­pėms, ku­rių in­ten­sy­viai ne­ap­krau­ni vaikš­čio­da­mas ar­ba bė­gio­da­mas“, - pa­sa­ko­ja žinomas kaunietis.

At­gai­va  sme­ge­nims

Ak­ty­vus lais­va­lai­kio pra­lei­di­mas, kaip įsi­ti­ki­no, pa­de­da su­stip­rin­ti ir psi­chi­nę svei­ka­tą. „Tai – at­gai­va sme­ge­nims. Vi­siems pa­tar­čiau at­ras­ti ko­kį nors spor­tą, ku­ris ab­so­liu­čiai trau­kia ir iš­krau­na sme­ge­nis. Grįž­tu iš kal­nų ar van­dens ir ku­rį lai­ką net kal­bė­ti ne­ga­liu, sme­ge­nys tar­si vė­jo iš­pūs­tos. Ten ad­re­na­li­nas ir skry­džio po­jū­tis – ne­pa­kar­to­ja­mi“, - įspū­džiais da­li­ja­si E.Si­pa­vi­čius.

Pa­sak jo, jei­gu žmo­nės šiek tiek dau­giau lai­ko pra­leis­tų bent pa­si­vaikš­čio­da­mi, o ne sė­dė­da­mi prie te­le­vi­zo­riaus, tau­ta bū­tų žy­miai svei­kes­nė. „Spar­tie­čių šū­kis „Svei­ka­me kū­ne – svei­ka sie­la“ yra tei­sin­gas. Jei­gu tik pa­da­rau pau­zę, žiū­rėk, ir nu­ga­rą pa­skaus­ta, ir pe­čiai links­ta, ir no­ri­si iš­si­drėb­ti, su­gleb­ti kė­dė­je. O kai spor­tuo­ji, esi tie­ses­nis, ne­si­kūp­ri­ni, dings­ta vi­si skaus­mai. Kuo­met esi ge­ros spor­ti­nės for­mos, ma­žiau niū­rių min­čių len­da į gal­vą. My­liu pa­sau­lį ir ma­ne su­pan­čius žmo­nes, man ge­ra gy­ven­ti, ma­ty­ti to­kią nuo­sta­bią gam­tą, ma­ty­ti gra­žė­jan­tį mies­tą, kas ma­ne džiu­gi­na ir su­tei­kia daug lai­mės. Tuo­met ir pa­čiam ne­si­no­ri „su­griū­ti“ ar kiurk­so­ti ant fo­te­lio“, - pa­sa­ko­ja dai­ni­nin­kas.

Va­ži­nė­jo mo­to­cik­lu
E.Si­pa­vi­čius tu­ri ir dar vie­ną po­mė­gį va­ži­nė­ti mo­to­cik­lais. Tie­sa, bu­vo pa­te­kęs į ava­ri­ją, tad jam rei­kia lai­ko at­si­gau­ti psi­cho­lo­giš­kai.
„Mo­to­cik­lu ne­be­va­žiuo­siu į gat­ves, ne­bent į miš­kus ir lau­kus. Su­pra­tau, kad va­ži­nė­da­mas gat­vė­je vi­siš­kai nie­ko ne­ga­li įta­ko­ti. Kad va­žiuo­tum ir la­bai at­sar­giai, bet jei į ke­lią iš­šoks už­si­žiop­so­jęs vai­ruo­to­jas, pa­sek­mės ga­li bū­ti itin skau­džios. Kai vai­ruo­ji mo­to­cik­lą, pri­klau­sai nuo ki­tų žmo­nių dė­me­sin­gu­mo, o jie pas mus va­žiuo­ja la­bai ne­ati­džiai. Kaip pats va­ži­nė­jęs mo­to­cik­lu la­bai se­ku veid­ro­dė­liuo­se ir ma­tau iš to­lo at­va­žiuo­jan­tį mo­to­cik­lis­tą. Juk kiek ava­ri­jų, kai mo­to­cik­lis­tą nu­mu­ša, nu­tren­kia, už­mu­ša, o daž­niau­siai kal­tas bū­na ne jis“, - sa­ko E.Si­pa­vi­čius. 

---

 Komentaras:

LSMU Re­a­bi­li­ta­ci­jos kli­ni­kos va­do­vas prof. Rai­mon­das Ku­bi­lius:

- Iš tie­sų, skai­čiuo­ja­ma, kad re­gu­lia­rus kas­die­nis fi­zi­nis ak­ty­vu­mas pa­si­žy­mi tei­gia­mu po­vei­kiu ko­ne 55 įvai­riems su­sir­gi­mams bei sin­dro­mams tiek pir­mi­nė­je, tiek ant­ri­nė­je li­gų pre­ven­ci­jo­je. Fi­zi­nio ak­ty­vu­mo rū­šies pa­si­rin­ki­mą le­mia žmo­gaus po­mė­giai, mė­gia­ma spor­to ša­ka,  fi­zi­nė būk­lė, ne­re­tai ir gy­ve­na­mo­sios ap­lin­ky­bės.
Pas­ta­ruo­ju me­tu ste­bi­me, kaip il­ga­lai­kio fi­zi­nio ak­ty­vu­mo re­ko­men­da­ci­jos, anks­čiau ver­tin­tos su di­de­le at­sar­ga, su­vis di­des­niu moks­li­niu įro­dy­mo lyg­me­niu skver­bia­si į lė­ti­nių li­gų, pvz., plau­ti­nės hi­per­ten­zi­jos, gy­dy­mo gai­res.  Ki­ta ver­tus, tu­ri­me su­pras­ti, kad il­ga­lai­kis fi­zi­nis ak­ty­vu­mas yra kaip vais­tas, ne­abe­jo­ti­nai ak­ty­viai gy­ve­nan­tiems pri­de­dan­tis  pa­pil­do­mų gy­ve­ni­mo me­tų.
 
Gy­dy­to­jo re­komendacijos:
Tre­ni­ra­vi­mo rū­šis. Ae­ro­bi­niai pra­ti­mai (in­ten­sy­vus vaikš­čio­ji­mas, bė­gi­mas ris­te­le, va­žia­vi­mas dvi­ra­čiu, plau­ki­mas ba­sei­ne ir kt.) yra pa­lan­kiau­sia ko­ne vi­siems, o ypač ser­gan­tie­siems ŠKL ar jų ati­to­li­ni­mui;
In­ten­sy­vu­mas. Tei­gia­mas spor­ta­vi­mo po­vei­kis pir­miau­sia ste­bi­mas, jei­gu spor­ta­vi­mo me­tu 30-40 proc. ly­gi­nant su ra­my­be, pa­di­dė­ja pul­sas ir jį iš­lai­ko­me vyks­tan­čios se­si­jos me­tu. Anks­čiau vy­rau­tą po­žiū­rį, kad bet koks in­ten­sy­vu­mas ge­riau nei jo­kio kei­čia­, kad vi­du­ti­nis  - di­des­nis in­ten­sy­vu­mas ge­riau nei leng­vas;
Truk­mė. Bent 30 min. kas die­ną, ar 300 min per sa­vai­tę;
Daž­nis. Bent 5 kar­tus per sa­vai­tę.
Ži­no­ma, fi­zi­nis ak­ty­vu­mas tu­ri teik­ti ma­lo­nu­mą, ir jei­gu jis ri­bo­ja­mas dėl tam tik­rų ju­da­mo­jo at­ra­mos apa­ra­to pa­to­lo­gi­jos, tu­rė­tu­me rink­tis ki­tas šiai sis­te­mai drau­giš­kas fi­zi­nio ak­ty­vu­mo for­mas. Taip pat la­bai svar­bu pa­brėž­ti,  kad fi­zi­nis ak­ty­vu­mas yra sau­gus, o spor­tuo­jan­tie­siems šil­tuo­ju me­tų lai­ku, ar­ba gau­siai pra­kai­tuo­jant bū­ti­na pa­si­rink­ti mais­to me­džia­gas, pra­tur­tin­tais mū­sų or­ga­niz­mui svar­biais ka­lio, mag­nio mik­ro­ele­men­tais bei už­tik­rin­ti adek­va­tų skys­čių su­var­to­ji­mą.

---

 Interviu:

Lie­tu­vos ben­dro­sios prak­ti­kos (šei­mos) gy­dy­to­jų aso­cia­ci­jos pre­zi­den­tas prof. Ju­lius Ka­li­ba­tas:

- Pro­fe­so­riau, ar są­na­riai tu­ri ga­lio­ji­mo lai­ką?
- Vi­sos or­ga­niz­mo sis­te­mos, ne iš­im­tis ir są­na­riai, tu­ri ga­lio­ji­mo lai­- ką. Fi­zio­lo­gai bu­vo at­li­kę ban­dy­mą, kad „kla­jok­li­niu“ ner­vu ar­ba ner­vus va­gus, ku­ris yra vie­nas stam­biau­sių mū­sų sis­te­mo­je, ei­nan­tys elek­tros im­pul­sai pa­ma­žu ges­ta ir per šim­tą pen­kias­de­šimt me­tų tu­ri vi­siš­kai už­ges­ti. Net­gi bu­vo juo­kau­ja­ma, kad žmo­gaus or­ga­niz­mas už­prog­ra­muo­tas šim­tui pen­kias­de­šimt me­tų. Bet, de­ja, kai ku­rios sis­te­mos at­si­- sa­ko grei­čiau. Kiek­vie­na sis­te­ma, kaip ir bet koks or­ga­niz­mas ar me­cha­ni­nė struk­tū­ra, tu­ri sa­vo ga­lio­ji­mo ter­mi­ną, ne­žiū­rint to, kad kai ku­rie au­di­niai at­si­sta­to, kai ku­rie – ne. Bet se­nė­ji­mo pro­ce­sas vyks­ta ir jei­gu jo ne­bū­tų, tik­riau­siai gy­ven­tu­me tūks­tan­čius me­tų.

Sun­ku­mų kil­no­ji­mas, šuo­liai į to­lį, gim­nas­ti­ka, il­gų dis­tan­ci­jų bė­gi­mai  –  pei­lis są­na­riams, taip pat – stu­bu­rui.

- Tad kaip ras­ti spor­te auk­so vi­du­riu­ką, kad sau pa­dė­tu­me, o ne pa­kenk­tu­me?
- Spor­tas tu­ri bū­ti sai­kin­gas. Vie­nas da­ly­kas – šach­ma­tai ir šaš­kės. Žais­ki­te! Jums bus šim­tas me­tų ir tik­rai nie­kas ne­pa­kenks. Sme­ge­nys – vie­na iš tų sis­te­mų, ku­rios kuo la­biau ap­krau­tos ir dau­giau dir­ba, tuo il­giau iš­lie­ka gy­vy­bin­gos. O ki­tos sis­te­mos, kuo jos dau­giau ap­krau­na­mos, tuo grei­čiau su­si­dė­vi.
Pro­fe­sio­na­lus spor­tas tik­rai ken­kia są­na­riams. Di­džiu­liai krū­viai at­si­lieps svei­ka­tai su­lau­kus bran­daus am­žiaus, ypač se­nat­vės. O leng­va mankš­ta vi­sai kas ki­ta. Ka­da spor­tuo­ja­ma sa­vo ma­lo­nu­mui, ka­da nė­ra di­de­lės per­kro­vos są­na­riams, rau­me­nims, saus­gys­lėms – svei­ka, pa­di­di­na ir en­dor­fi­nų skai­čių, ir nuo­tai­ką pa­ge­ri­na. Bet kuo­met spor­tuo­jan­tis  žmo­gus jau­čia­si nu­var­gęs ir jam skau­da są­na­rius, ro­do, kad jau bu­vo per­kro­vi­mas, ku­ris anks­čiau vė­liau at­si­lie­pia svei­ka­tai – grei­čiau su­si­dė­vi krem­zli­nis ir kau­li­nis au­di­nys.

- Ko­kios spor­to ša­kos ne­pa­tin­ka mū­sų są­na­riams?
- Sun­ku­mų kil­no­ji­mas, šuo­liai į to­lį, gim­nas­ti­ka, il­gų dis­tan­ci­jų bė­gi­mai  –  pei­lis są­na­riams, taip pat – stu­bu­rui. Anks­čiau vė­liau rei­kės keis­ti ir klu­bo są­na­rius. Juk ne­vel­tui bu­vu­siai pir­mai pa­sau­lio ra­ke­tei – an­glų te­ni­si­nin­kui An­dy Mur­ray rei­kė­jo keis­ti klu­bo są­na­rį. Mū­sų są­na­riai evo­liu­ci­jos ei­go­je ne­bu­vo su­tver­ti to­kiems mil­ži­niš­kiems krū­viams. Jei­gu vil­kas ga­li nu­bėg­ti še­šias­de­šimt ki­lo­met­rų ir jam nie­ko, žmo­gus tam ne­su­tver­tas. La­bai svar­bu iš­lik­ti fi­ziš­kai ak­ty­viems. Leng­vas pa­si­vaikš­čio­ji­mas – svei­ka­tai į nau­dą. Vaikš­čio­ki­te kas die­ną pu­sę va­lan­dos, siū­lo­ma nu­ei­ti ir pen­kis, ir dau­giau ki­lo­met­rų. Leng­vas bė­gio­ji­mas ris­te­le, mankš­ta – ir­gi nepro­šal.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!