- Gimėte Egidijaus vardu, dabar vadinatės Zofija. Gal naujas vardas turi įdomią istoriją?
- Kai man buvo šešiolika, mėgau vakarais rašyti miniatiūras. Viena istorija buvo apie dvi merginas, kurios buvo pora. Norėjau, kad viena jų turėtų romų tautybės charakterį ir sielą: būtų stipri, kovinga ir turėtų sudėtingą vaikystę. Ieškodama jai vardo iš pradžių galvojau, kad ji bus Sofija. Tačiau šis vardas skambėjo per daug meiliai. Nusprendžiau pasidomėti šventais vardais ir taip atradau Zofiją. Kurdama jos personažą, supratau, kad to paties ieškau ir savyje. Su laiku tas vardas prilipo ir galiausiai supratau, kad rašiau apie moterį, kuri gyveno manyje. Tai buvo mano gražios kelionės į save pradžia.
 
- Lyties keitimo kelią nusprendėte pradėti ne Lietuvoje, o užsienyje. Minėjote, kad žinomumas būtų apsunkinęs procesą...
- Kelionė prasidėjo daug anksčiau, nei tik išvykus į Londoną. Tačiau kai augi mažame miestelyje, tu nesuvoki ir tau neleidžiama galvoti, kad tokie dalykai gali vykti su tavimi. Svarbu sau leisti atsakyti į tuos klausimus, kurie kirba širdyje. Tad savo kelionę pradėjau dar būdama Lietuvoje. Būdavo tokių dienų, kai persirengdavau kaip mergina ir išeidavau pasilepinti taure vyno į miestą. Lietuvoje tai daryti yra neįprasta ir translyčiai žmonės nėra toleruojami. Baimę gal jaučiau ir dėl patirties, gyvenant mažame miestelyje bei patyčių mokykloje. Kadangi Lietuvoje jau buvau žinoma makiažo pasaulyje, jaučiau, kad negaliu atsiverti ir pažinti save. Galvojau, kad emigravus bus lengviau. Galėsiu suteikti sau tokią terpę, kurioje nebūsiu žinoma ir galėsiu iš kitos pusės pažvelgti į save. Ir Londonas tam buvo tinkama vieta. Juk Lietuvoje hormonų keitimo terapija translyčiams asmenims, man atrodo, nėra legali. Sunku rasti psichologus, kurie tau galėtų išrašyti disforijos diagnozę.
 
- Drąsiai kalbate apie visą lyties keitimo procesą, dalijatės patirtimi socialiniuose tinkluose. Kokie pagrindiniai iššūkiai ir sunkumai pasitaikė jūsų kelyje?
- Susidūriau ne tik su transicijos sunkumais, bet ir su emigracijos. Atrodo, kad išvykus į kitą šalį viskas bus lengva, tavęs lauks filmo „Graži moteris“ scenarijus. Realybė tokia, kad atsiduri gatvėse, kur tau reikia kalbėti kita kalba ir iškart ieškoti darbo. O mano anglų kalbos žinios nebuvo geros.
Translytės moters pradžios kelias irgi buvo duobėtas. Iš Lietuvos atsivežiau daug baimių ir fobijų. Kai per televizorių matai rėkiantį Gražulį ir supranti, kad yra jį palaikančių, tai įsirėžia į jaunų žmonių širdis. Tokių pavyzdžių matymas vėliau lemia psichologines problemas. Tad ir Londone visada atrodė, kad žmonės į mane kreivai žiūri, manęs nemėgsta. Kita problema, su kuria teko susidurti ir kurios nesitikėjau, buvo translyčių moterų fetišizmas. Kai kurie vyrai, turintys slaptų fantazijų, į tave gatvėje žiūri kaip į prekę. Tuo metu mano savivartė nebuvo tokia aukšta. Nudegiau ir nuo to. Kai savęs nemyli, bandai tos meilės gauti iš aplinkinių, visais įmanomais būdais.
Viskas pasikeitė, kai po metų gyvenimo Londone ir poros mėnesių, kai buvau pradėjusi hormonų keitimo terapiją, vasarai persikrausčiau į Braitoną. Pasikeitė mano išvaizda, balsas. Nusibrėžiau ribas, kad kiti negalėtų manimi naudotis. Supratau, kad esu nusipelniusi geresnio gyvenimo. Tik tos baimės nedingo ir pirmąjį darbą ten susiradau būdama vaikinu. Vieną dieną nusprendžiau, kad ne tam atvykau į Angliją. Pasidažiau, užsidėjau aukštakulnius ir išėjau į darbą kaip Zofija. Sulaukiau daug palaikymo ir pagalbos iš bendradarbių ir esu iki šiol dėkinga tai kavinukei.
 
- Dalinotės istorija, kad atsidūrėte šauktinių sąraše. Kaip baigėsi situacija?
- Kai man suėjo dvidešimt ketveri, gavau šaukimą. Lietuvoje mano vardas sąrašuose yra toks, koks pase. Šiuo metu vyksta paso ir vardo keitimo procesas. Suprantu, kad jie mane pakvietė. Tik aš neplanavau ten dalyvauti. Parašiau jiems laišką ir pasiteiravau, kokių dokumentų reikėtų, kad jie patvirtintų mano transiciją. Paprašiau gydytojo, kad parašytų laišką, jog esu translytė moteris. Išsiunčiau ir visas sąskaitas faktūras, įrodančias mano išlaidas, kad lankausi pas gydytoją ir man skiriama hormonų keitimo terapija. Tada gavau svarstymo perkėlimą į kitus metus. Tad kiekvienais metais vėl galiu sulaukti šaukimo ir turbūt vėl reiks siųsti tuos pačius dokumentus. Kitu atveju daryčiau kariams makiažą ar kamufliažą. (Juokiasi). Ir čia ne pirmas kartas, kai susiduriu su įvairiomis įstaigomis. Jau du kartus iš eilės, kai grįžau į Lietuvą, mane pasitiko su policija, nes nuotrauka pase neatitinka mano išvaizdos. Oro uoste turėjau įrodyti savo tapatybę.
 
- Matote ateityje galimybę savo tikrąją tapatybę matyti ir dokumentuose?
- Norint pasikeisti pase vardą ir lytį, reikia gauti disforijos diagnozę. Tada kreipiesi į ambasadą, kad pakeistų tavo vardą. Žinoma, jie visada atmeta šį prašymą, nes tavo lytis pase neatitinka vardo, kurį tu norėtum matyti dokumentuose. Jų atsakymą turi paduoti į teismą ir jis svarsto tavo skundą. Teismui reikia pateikti kuo daugiau įrodymų, kad tu visuomenėje gyveni kaip translytis. Man reikia nurodyti, kad vykdau hormonų keitimo terapiją, kad žmonės mane žino kaip Zofiją. Šiuo metu esu laukiančiųjų sąraše pas psichiatrą, kad man būtų skirta disforijos diagnozė. Anglijoje eilės yra didelės, todėl procesas sudėtingas. O ir mano situacija yra sudėtingesnė. Esu viena iš dvynių. Tokios klinikos nori tave įtraukti į tyrimą. Jiems yra įdomu, kodėl didesnis translyčių žmonių procentas pasitaiko tarp dvynių.
 
- Iš vizažistės tapote kirpėja, koloriste. Atrodo, kad atsisveikinote su praeitimi net ir karjeros atžvilgiu. Gal čia apgalvotas žingsnis?
- Viskas išėjo natūraliai. Kadangi nemokėjau anglų kalbos, negalėjau šioje sferoje susirasti darbo. Įsidarbinusi kavinukėje, pradėjau kurti tinklaraštį, rašyti į vieną lietuviškų portalų ir kirbėjo mintis, kad noriu išbandyti save ir dar kokioje nors srityje. Supratau, kad noriu grįžti į grožio industriją, tad įstojau į kirpėjų akademiją. Šiuo metu dirbu kūrybine asistente žinomuose salonuose. Dabar gilinuosi į plaukų amatą ir negalvoju grįžti prie makiažo.
 
- Artėja nauji metai. Gal turite užsibrėžusi tikslų, kuriuos ketinate pasiekti?
- Planuoju baigti kirpėjų akademiją ir susirasti koloristės darbą. Noriu gyventi prie jūros, persikraustyti į Braitono miestelį, apsigyventi studijos tipo bute. Šiuo metu mano svajonės nėra įgyvendinamos per dieną. Pavyzdžiui, ateityje norėčiau turėti nuosavą studiją.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!