- Pirmiausia dera pasveikinti su naujomis pareigomis Vilniaus miesto savivaldybėje. Darbas jame, ko gero, iš meilės dviračių sportui ir rengiamoms sporto iniciatyvoms?
- Sporte ir fizinėje veikloje matau vien pozityvą – pati net kartais nustembu, kiek žmonių galima įtraukti į tokias malonias iniciatyvas ir per jas netgi keisti Lietuvą. Stipri ląstelė – stipri ir valstybė. Per meilę dviračių sportui pavyko pasiekti rezultatų ir savivaldybėje. Sieksiu dviračių sportu užkrėsti ir daugiau žmonių. Sporto kultūra mūsų šeimoje jau nuo seno: dar mano senelis Mečislovas Vitkus, mikrochirurgijos pradininkas, kasdien į darbą važinėdavo dviračiu. Prisirišęs baltą šunį mindavo Antakalniu. Visi žinojo, kad docentas važiuoja. Tėtis taip pat į Raudonojo Kryžiaus ligoninę mindavo dviračiu. O didžiausias lūžis mūsų šeimoje įvyko po to, kai tėtis susiuvo achilo sausgyslę Arvydui Saboniui. Nuo to laiko mus, vaikus, prie fizinio aktyvumo skatindavo kasdien. Sportuojantis žmogus net ir su patiriamomis problemomis bei stresu susidoroja lengviau. Geriau sekasi darbe, šeimoje. Mūsų kūnas – kaip cheminė laboratorija: patiri streso, kūnas išskiria streso hormoną, o sportuojant jo mažėja, išsiskiria endorfinai – kitaip mąstai ir matai pasaulį.
 
- Atrodo, kur tik pasisuki, visur dviračiai į tave lekia...
- Manau, kad mus dar reikia raginti sportuoti... Atrodo daug kas sportuoja, didžiuosiuose miestuose ypač, bet kai nuvažiuoji į periferiją, vaizdas pasikeičia. Nors iš 150 šalių užimame 34 vietą pagal laimės indeksą, Europoje gyvename trumpiausiai, kas penktas vaikas yra nutukęs. Į bet kokią fizinę veiklą naudinga įsitraukti – vaikščioti gamtoje su lazdomis, bėgioti, plaukti. Studijuojant Amerikoje man buvo tiesiog privaloma pasirinkti sporto šaką – lankiau plaukimą. Kiekviena mokykla ten turi baseiną, o lankiau aš valstybinę mokyklą mažame miestelyje... Ispanijoje lygiai taip pat kiekvienas kaimelis turi stadioną, nepamatysi ten vaikų su telefonais rankose. Laisvu metu ar futbolą žaidžia, ar dviračiais važinėja. Norisi, kad ir mes daugiau dėmesio skirtume sveikatinimui.


 
- Kokių dar iniciatyvų, be raginimo sportuoti, imsitės gyventojų sveikatai gerinti?
- Man įdomi profilaktika, sveikatos patikros programos. Stengsiuosi inicijuoti švietėjiškas veiklas, tikiu, kad galime užkirsti kelią daugeliui ligų, idant pasikeistų mirtingumo statistika. Džiaugiuosi, kad jau ir moterims nuo keturiasdešimties metų padaryta širdies ir kraujagyslių ligų patikra, o anksčiau tik vyrus tikrindavo.
 
- Esate iniciatyvos „Minam 100“ įkūrėja. Savanorystė ir visuomeninis darbas jau, matyt, įprastas dalykas jums?
- Septintus metus vykdydama šią veiklą matau, kad didžiausia vertybė yra mūsų komanda. Žmonės, užimantys ir aukštas pareigas, skiria laiką šiai veiklai. Visi dirbame neatlygintinai, tapome stiprus branduolys. Matome rezultatus – mūsų išauginti vaikai jau išvažiuoja į užsienį, į tarptautines varžybas. Talentai greitai išryškėja. Moterys, kurios prieš penketą metų nedrąsiai prisijungė prie mūsų mindamos miesto dviračius, jau dabar varžybauja. Maloni akiai transformacija. Susirenka pilnas mūsų namų kiemelis – suvažiuoja ištisos šeimos. Šiemet dalyvavome Molėtų sporto šventėje. Molėtiškiams organizavome pažintinį važiavimą dviračiais, vaikams – jų buvo net 67 – varžybėles.
 
- Kaip jus atranda dviračių sporto mėgėjai?
- Per socialinius tinklus. Čia užsimezga glaudus ryšys. Gaunu laiškų iš moterų, kurios skundėsi prasta atmosfera namuose, esą blogai sutaria su vyru. O dabar išmokusios minti dviratį ir užėjus pykčiui išrieda, pramina į kalniuką stipriau ir grįžta su šypsena namo. Ir vyrus įtraukiame. Jie vėliau prašo, kad jų žmonas išmokintume važiuoti. Atsiranda bendrystė šeimoje. Keliauja su dviračiais vėliau ir į užsienį. Mano svajonė buvo įminti į Mont Ventoux kalną Prancūzijoje. Treniravausi, su treneriais ruošiausi, o kai nuvažiavome su vyru, pamatėme, kad ten ponios susikrovusios į krepšelius bagetes, vaikai atsipūtę mina. Jiems garbės reikalas įminti į jų legendinį kalną. Vis dėlto ne juokas – trys kilometrai nuo jūros lygio pakilimas.


 
- Kiek žinau, po „Minam 100“ iniciatyva slepiasi daug darbų: pirmosios pagalbos mokymai, aprangos kūrimas, net kelio ženklų dviratininkams inicijavimas.
- Su Šaulių sąjunga ir mūsų klinikos gydytojais gegužės 29 organizuosime mokymus mūsų kiemelyje. Iniciatorė – mano dukra, kadangi yra skubios pagalbos gydytoja rezidentė. Tikiu, bus didelis mokymų pasiekiamumas, kviečiame visus atvykti su šeimomis. Gausime daug manekenų, vesime praktinius mokymus, kad kiekvienas pamėgintų ir turniketą uždėti, ir kaip užspringusį žmogų gaivinti. Beje, čia esame ir defibriliatorių pasikabinę. Jau yra ir programėlės, kurios parodo, kur artimiausiai jį galima rasti, jei ką nors staiga gaivinti tenka. Prancūzijoje vaikams pirmos pagalbos pamokos yra privalomos. Galėtų ir Lietuvoje tas pats atsirasti. Kaip ir pilietiškumo ugdymas – Šaulių sąjunga atsakinga už mokyklas.
 
- Vis minite „tą“ kiemelį. Savo namų kiemą užleidžiate visuomeninei veiklai?
- Tai – mano prosenelių kiemas Svajonių gatvėje. O kažkada buvo bulvių laukas. Senelio dar obelys sodintos. Kadangi turime didelę privačią erdvę, o seneliai buvo labai svetingi, mama rengė džiazo vakarėlius, kiemas turi gerą atmosferą. Tęsiame jo gyvavimą su dviračių iniciatyvomis. Vasarą trečiadieniais moterims rengsime nemokamas treniruotes, mokinti važiuoti dviračiais imsis mūsų čempionai, profesionalai.
 
- Darbas savivaldybėje, savanorystė, motinystė, o kur dar vadovavimas plastikos chirurgijos klinikai? Spėjate suktis?
- Sudėtingai... Keliuosi ketvirtą ryto. Miegoti stengiuosi nueiti devintą dešimtą valandą vakaro. Prieš ateidama dirbti į savivaldybę maniau bus mažiau darbo. Atsistatydinau iš „Minam100“ vadovių, tuos darbus perėmė mano kolega. Dalį klinikos darbų perduosiu dukrai. Sportas taip pat nukenčia, bet stengiuosi, kad fizinio krūvio gaučiau kasdien. Kad turėčiau jėgų ir energijos, pasportuoti rimčiau stengiuosi savaitgalį.
 
- Ar po tėvelio Kęstučio Vitkaus mirties perėmusi klinikos vairą įvedėte naują tvarką, o gal stengiatės išlaikyti tai, kas buvo jo sukurta?
- Klinikoje operuoja penki jo mokiniai chirurgai, todėl norisi išlaikyti pagrindines vertybes, jo mokyklą. Tai labai branginam. Aišku ir kovidas, ir karas, netektis darbus jaukė, visokių pokyčių buvo, bet aukštą etiką išlaikome. Nesipublikuojame reklamose.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!