- Gerbėjai, kolegos ir draugai per šį jubiliejų turbūt ne tik gėlėmis apipylė, bet ir išgręžė... Interviu laidoje sudalyvauk, fotografams papozuok... Atidavėte duoklę publikai...
 
- Toks dėmesys – ne kasdien. Visą mėnesį kaip tik tuo gyvenu. Šiandien vienai populiariai televizijos laidai atsakiau. Nebeturiu jėgų. Kiekvienai laidai reikia pasiruošti: ir pas Andrių Tapiną buvau, ir spektaklyje vaidinau. Teatre direktorius per mano tikrąjį gimtadienį, rugsėjo penktą, su kolegomis surengė malonią popietę. Iškart po to suvaidinau sudėtingame spektaklyje, kas irgi pareikalavo daug jėgų. Nuvargsti ne tik nuo didelių išgyvenimų, bet ir nuo malonių emocijų. O dabar, matyt, jau atsipalaiduoju. Norisi pasikalbėti be įtampos. O taip bėgau kaip žirgas per visas kliūtis.
 
- Per jubiliejaus šventę tiesiog sužibėjote. Maestro Juozas Statkevičius jus rengė turbūt ne pirmą kartą?
 
- Mūsų su Juozu draugystė užsimezgusi daugiau nei 25-eri metai. Jis mane puošė ir penkiasdešimtmečiui. Tą suknelę padovanojau garsiam mados istorikui Aleksandrui Vasiljevui į kolekciją. Juozas prašė: būk gera tikrai nieko nekeisk – tiktai aš dar po 25-erių metų puošiu jubiliejui. Gerai sakau, tik pauzę padariau... juk bus 100 metų – ar begyvensiu tiek? Juokėmės. Mudu geri bičiuliai. Apie vienas kitą praktiškai viską žinome. Labai jį myliu. Matau, kaip atsidavęs dirba.
 
- Jūsų gyvenime išeigos po išeigų. Kaip mėgote puoštis – pati ar patikėdavote šią užduotį dizaineriams?
 
- Kadangi mano mamytė turėjo gerą skonį, o dukros visada stiebiasi viską nešdamosi iš vaikystės, turėjau gana gerai išlavintą skonį – niekad neprašaudavau. Žinoma, festivaliams turėjau ir dizainerių, tokių kaip Ramunė Rimkevičienė, Vilniaus modelių namų direktorius Antanas Grenda, kurie pasiūdavo apdarų net specialiai tam tikrai šaliai. Kaip dabar atsimenu palaidinę ant petnešėlių ir kelių sluoksnių siuvinius – našlaites, o prie to – ir batukai, ir net kojinaitės tokios pat, taip pat skara ir rankinė su našlaitėmis. Visos ambasadų moterys žavėdavosi, priėjusios vis klausdavo manęs Valentino? Ne, sakau, Ramunė (Juokiasi). Tą skarą ir rankinę dabar laikau kaip talismaną.
 
- Jums turbūt nepažįstamas anų laikų audinių, kvepalų, lūpų dažų ir kitų moteriškų grožio priemonių deficitas...
 
- Išvažiavusi į gastroles, kai tapau populiari, eidavome su Adolfu Večerskiu į jaunavedžių salonus ir juokaudavome, kad mes ką tik apsivedėme. Jis pardavėjai sakydavo: „Vaivai reikia austriškų batų“. Taip ir parduodavo. Čia pat ir kosmetikos gaudavome. Sukomės visaip, iš užsienio atsiveždavau nemažai. Mėgau latvių kosmetiką, buvo toks kremas „Nataša“. Vėliau jį iškeičiau į savo vardo kremą „Vaiva M.“. Ilgai jį naudojau, kadangi buvo geros, natūralios sudėties ir net septynių rūšių, už tai buvo trumpo galiojimo laiko, nepridėta jokių konservantų.
 
- Kaip jūs tapote šio kremo veidu?
 
- Tai seni nepriklausomybės laikai, už tai „Vaiva M.“ mažai kam žinoma. Mane pastebėjo teatre. Mano dosjė nusiuntė garsiai prancūzų kompanijai, kur dabar visi „Dior“ su jais dirba ir ten gavo sutikimą, kad mano vardu galima vadinti kvepalus. Turėjau iš septynių jų ekstraktų išsirinkti vieną. Moterys net po kelis flakonus iškart pirkdavo. Mat aš išsireikalavau, kad jų kaina būtų prieinama ir moterys galėtų kvepintis gerais prancūziškais kvepalais. Po ta pačia kepure atsidūrė ir mano vardo kremai. Ilgai jie gyvavo, net ir vaistinėse.
 
- Jūsų dukra perėmė mamos pomėgį puoštis?
 
- Mano dukra mokytoja. Ką tik kalbėjau telefonu, taip neramu: susirgo, bet vis tiek į mokyklą išėjo... Dabar turi pirmokus. Sakė baisu, kaip serga vaikai dabar atėję į mokyklą ir visi kiti aplinkui. Dukra yra baigusi ekonomiką, padirbėjo iki mažųjų gimimo, o paskui baigė ir pedagoginį – magistrą. Ji turi stipriai išreikštą motinystės jausmą, nepaprastai myli vaikus ir ją vaikai labai myli.
 
- Turite keturis anūkus. Jūsų neįsivaizduoju kojines mezgančios. Spėju esate močiutė su paraku.
 
- Klystant. Ir kelnytės, ir liemenytės šiltas iš naminių siūlų mezgiau visiems keturiems. Kojinytes ir tapkutės mano. Esu tipiška močiutė. Šventinį vakarą graudinausi klausydama, kokiais šiltais žodžiais jie man atsidėkojo sveikindami. Atidaviau jiems kiek galėjau, o dabar jaučiu rūpestį ir meilę atgal – jie kasdien skambina, nuveža, atveža.
 
- Kadangi esame sveikatos savaitraštis, domina onkologijos tema – du kartus įveikėte vėžį. Šis etapas jau  praeityje?
 
- Niekad negalima sakyti, kad etapas pasibaigė. Džiaugiausi, kad po antros operacijos patekau į nepaprastai geras rankas. Profesorius Valerijus Ostapenko yra fantastinis. Jau nekalbu apie kartu dirbantį personalą. Pradedant nuo vyriausiosios slaugytojos, baigiant personalu, kuris paduoda pacientams valgį. Dėmesys ypatingas. Jiems negalioja žodis „palaukite“ – vos ko nors paprašai, iškart gauni, jokio nervinio streso ar įtampos. Kaip tu, žmogau, nesveiksi? Juolab kai išeini į koridorių pasivaikščioti su kitomis pacientėmis. Visos žiūri plačiom akim: jei jau Mainelytė išsikapstė, gal ir aš? Moterims pasakoju anekdotus, visaip jas drąsinu ir sakau: tik nedrįskite nešioti skarų – taip greičiau augs plaukai. Žinote, kokie jie vėliau atauga? Pačiupinėkite mano plaukus. Ką jūs buvote plika, klausia? Plika kaip kulnas buvau. Atviras kalbėjimas apie save ir viena kitos drąsinimas padeda ir pačiai sveikti, ir gydytojams gydyti. Su liga reikia susigyventi. Gyveni gyvenimą toliau savęs nevaržydamas. Joks pasaulyje gydytojas ir vaistai nepadės, jei pats nesikelsi.
 
- Iš kur tos stiprybės ir optimizmo pasisemti?
 
- Reikia labai mylėti artimuosius. Stengtis atsistoti dėl jų, kad jiems būtų lengviau. Jiems sunkiau: jie su dvigubu skausmu širdyje – už tai, kad ir gaila, ir padėti nelabai gali kuo. Mylėk savo artimą kaip pats save. O žmogus stiprus. Mūsų istorija tą rodo. Sibire mano gimines išmetė tiesiog ant sniego. Prasigyvento, namus pasistatė. Antrą kartą išbuožino. Sugrįžo, pinigėlio pasitaupė ir čia pasistatė namus.
 
- Kokią duoklę šiandien atiduodate stiprios sveikatos vardan?

- Buvau sanatorijoje Palangoje. Pradžioje galvojau, ko aš ten važiuosiu... Įkalbėjo gydytoja. Grįžusi supratau, kad reikia. Buvo fantastiška mankšta, baseinas, masažai, ką jau kalbėti apie gryną orą. Tik kad Palangoje buvau įpratusi pliaže gulėti ant saulės, o dabar tik jos palydėti nueidavau. Dabar ir namuose darau visus pratimus, ko ten išmokė. O valgio neriboju. Noriu ir užeinu į „Bernelių užeigą“ cepelinų. Kartais net ir du suvalgau (Juokiasi). Žmogus pats turi jausti ko jam reikia.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!