- Treneri, jus ir dabar dar galima sutikti įvairiuose renginiuose, tik prieš porą metų pasitraukėte iš Lietuvos krepšinio federacijos prezidento posto. Kitas jūsų bendraamžis seniai dienas leistų prie televizoriaus, nekišdamas nosies iš namų?
- Pažįstu daug vyrų, kurie, būdami jau brandaus amžiaus, kalbėdavo, kad išėję į pensiją - tai jau atsigaus. Važinės į medžiokles, vaikščios į žvejybą. Tačiau pastebėjau, kad jų gyvenime šitos veiklos nebeliko, rimtesnis jų užsiėmimas - tris kartus per dieną virtuvėje suplauti indus. Mano pomėgiai – aktyvūs, tačiau paprasti, gyvenimiški. Ir tikrai su pavydu klausiau neseną informaciją apie tai, kad Marijampolėje devyniasdešimt ketverių metų moteris gavo vairuotojo pažymėjimą, Anglijoje šimto metų gimtadienio proga moteriškė iššoko su parašiutu. Čia tai ilgaamžiai, kuriems tikrai galima pavytėti entuziazmo.
 
- Pripažinkime, Lietuvos „senjorų“ gyvenimas nėra labai šviesus. Ir dažnai jį apkartina būtent sveikatos problemos.
- Galiu pasakyti, kad viskas priklauso nuo savijautos. Jei ji gera, ir ligų nejauti, ir pasaulis šviesesnis atrodo. O kai prispaudžia ligos, tada jau nieko nesinori. Bet pastebiu, kad skųstis sunkiu gyvenimu dabar pradeda vis jaunesni. Aš ir anksčiau sakydavau, ir dabar pats sau sakau, jog reikia valios, kad nesustotum. Aišku, pats kartais tingiu eiti į baseiną, galvoju, kad nueisiu kitą rytą... Tačiau prisiverčiu, o paplaukiojęs sakau – kaip gerai, kad vis dėlto atėjau.
 
- Jūs užauginote ne vieną puikių krepšininkų kartą. Matėte ir matote, kaip keičiasi aktyviai sportavusių žmonių gyvenimas, kai jie baigia karjerą. Ar sunkus tas etapas, kai sportinius batelius reikia „pakabinti ant vinies“?
- Tik nesusidūrusiems su sportu atrodo, jog sportininkų gyvenimas rožėmis klotas, kad jie, ypač dabartinė karta, uždirba daug pinigų. Bet iš tiesų, profesionalių sportininkų po karjeros pabaigos laukia nemaži iššūkiai. Organizmui tenka vis mažiau krūvio, sudeginama vis mažiau kalorijų, o apetitas – mažai keičiasi. Todėl sportininkai, pasirinkę ramesnį gyvenimo būdą, greitai priauga papildomų kilogramų. Puikiai prisimena pažįstamą, kuris visą laiką sverdavo apie 90 kilogramų. Susitikau jį, jau baigusį karjerą. Žiūriu, nešasi vakarienei 2 kilogramus koldūnų. Galvojau, kad padės į šaldiklį. Pasirodo, viską suvalgė vienu kartu. Nenustebau, kad jo svoris netrukus pasiekė 160 kilogramų, prasidėjo stuburo problemos... Išsiuntėme jį į Maskvą, kur per tris savaites žmogus numetė dvidešimt kilogramų, po kurio laiko panašią procedūrą pakartojo. Tik vėliau prisipažino, kad tas svorio metimas buvo dėl elementaraus badavimo. Todėl manau, kad viena pagrindinių mūsų, ne tik sportininkų, bėdų – persivalgymas.
 
- Kasdien vaikščiodamas į baseiną, rodote pavydį daugeliui vyresnių žmonių. Bet gal ne visi turi tokias galimybes?
- Aš tikrai vyresniems žmonėms nesiūlau šturmuoti rekordų. Bet gera kasdiene savijauta turėtų rūpintis kiekvienas. Jeigu neturite laiko ar galimybių eiti į sporto klubą, tiesiog palikite automobilį toliau nuo darbo. Kilometras ar pusantro iki darbo ryte ir tiek pat vakare – tai puiki treniruotė. Pamirškite liftus ir lipkite laiptais. Jokie vaistai ar papildai niekada nepakeis judėjimo. Aš, kaip ir nemažai vyresnių, prisimenu prieš kelis dešimtmečius madingu buvusį „bėgimo nuo infarkto“ bumą. Bet pažįstu nemažai žmonių, kurie neapskaičiavo krūvio: po tokių bėgimų tikrai reikėdavo medikų pagalbos. Sakyčiau, kad būdavo bėgama ne nuo, bet – į infarktą.
 
- Koks jūsų sveikos ir aktyvios senatvės receptas?
- Žinokite, aš tikrai nesiūlau pamiršti gydytojų. Kai man žmogus pasako, kad dešimt metų nebuvo pas gydytoją, man net nesmagu pasidaro. Sakyčiau, čia pats lyg dešimt metų būtum dantų nevalęs. Būtina žinoti, koks tavo organizmas. Medikai iš kraujo tyrimo pasakys, koks cukraus kiekis, koks hemoglobino lygis, ar netrūksta mikroelementų. Tada jau pats spręsi, ką daryti, žinodamas kvalifikuotą specialistų rekomendaciją. Reikia save pažinti, ir kūną, ir galvą lavinti, kad net ir brandžiame amžiuje galėtum džiaugtis gyvenimu. Mums pasakojo anekdotą, kad Didžiajai Britanijai per Antrąjį pasaulinį karą vadovavęs Winstonas Churchillis mirė sulaukęs devyniasdešimties metų. Prieš mirtį jis prisipažino, kad kasdien surūkydavo aštuonis cigarus, išgerdavo šešias taures vyno ir visai nesportavo. Ir štai kiek nugyveno. Bet ką gali žinoti, kiek būtų gyvenęs, jei būtų to vyno su cigarais atsisakęs. Manau, kad visų mūsų gyvenimas būtų geresnis, jeigu laikytumėmės kelių nesudėtingų principų: nepersivalgytume, nesipyktume, nepavyduliautume, stengtumės gyventi be stresų ir konfliktų.