- Senuosius užbaigėme ir naujuosius pradėjome karantino sąlygomis. Papasakokite, ką pandeminė situacija atėmė iš jūsų, jūsų šeimos?
- Sakyčiau, kad laiko atžvilgiu viskas man susiklostė tiesiog idealiai. Turbūt geresnio laiko aktorei auginti vaiką, kai niekas nevyksta, ir nebūtų. Šie metai buvo skirti motinystei ir gal, sakyčiau, praradau mažiausiai, kas galėjo nutikti.
Ir nesuvaržymo metu man viskas suktųsi apie vaiką – namai-laukas-parkas-namai. Tik stinga bendravimo su artimaisiais – mes griežtai karantinuojamės, už šeimos ribų niekur nevaikštome, su niekuo nesusitinkame. Marijai tuoj bus metai, o su panašaus amžiaus pusbroliais dar nebuvo susitikusi. Ir jei anksčiau svarstydavau, kam tie socialiniai tinklai skirti, dabar matau, kad tai beveik vienintelė priemonė pamatyti, kaip gyvena giminės, kaip auga jų vaikai.
Aišku, tas siaubo filmo jausmas niekur nedingsta, vis pagalvoji, kaip čia gali būti. Anądien važiavau su mažąja automobiliu, nuvykau prie teatro, stoviu, žiūriu ir niekaip nesuvokiu tos realybės: čia kasdien eidavau į darbą, o dabar teatras tylus ir uždarytas...
 
- Netrukus švęsite dukrytės pirmąjį gimtadienį. Papasakokite, kaip jus pakeitė motinystė? Kokia auga Marija?
- Kad esu mylinti, rami ir palaiminga, žinojau, tačiau, kad galiu būti nerimastinga ir perdėtai įsitempusi – man nauja. Žinoma, ir nuovargis prisideda. Kaip mano sesuo sako, kokia gali būti būklė žmogaus, kuris ištisus metus normaliai nemiega. Bet taip jau tos mamos gyvena – pabendravus įvairiose grupėse su kitomis mamomis supranti, kad nieko čia antgamtiško nėra, ir dar visai neblogai pas mus.
Dukrytė labiausiai mėgsta vartyti knygeles. Kai kas paklausia, ką veikia vaikas, atsakom: „Skaito.“
Mama pasakojo, kad lygiai tokia pati buvau ir aš – man galėdavo skaityti tas pačias vaikiškas poemas iš naujo ir iš naujo, o aš jas lengvai išmokdavau mintinai. „Eglę Žalčių karalienę“, „Oželį kvaišelį“, „Grybų karą“ – viską mintinai mokėjau.
O šiaip Marija vis smalsauja, stebi, žiūri. Tokia labai išmintinga pagal savo amžių. Pirmas sąmoningai ištartas žodis buvo „antis“ – tai buvo vonios termometras. Dabar bando ištarti „medis“. Juokaujame, kad auga tikra gamtininkė.
 
- Koks tėtis yra Mindaugas? Gal jau gimė eilių, skirtų mažajai princesei?
- Nors Mindaugas turi daug darbų, tačiau dirbdamas iš namų vis stengiasi laiko skirti vaikui. Marijai tėtis labiausiai asocijuojasi su muzika, nes vis groja gitara ar dūdele, dainuoja. Kartais ji ir pati rodo į gitarą ir kviečia tėtį pagroti, o ir pati bando padainuoti. Tuo labai džiaugiuosi, nes Mindaugas turi nuostabų balsą, kuria muziką ir gražiai dainuoja, tad noriu, kad mažoji iš tėčio perimtų muzikalumą.
O eilės, sakė, nesikuria. Nesirašė ir kai pirmą vaiką augino – iš pirmos santuokos Mindaugas turi dvylikametę dukrą. Tačiau mes patys improvizuodami prikuriame įvairių dainelių. Tarkime, šiuo metu mažoji problematiškai užmiega – vos pasiekia lovą, ima pašėlusiai dūkti. Tad sugalvojome žaisti gulintį policininką ir elektrinį piemenį. Aš, pargriuvusi skersai lovos, būnu gulintis policininkas, per kurį Marija mėgsta šliaužioti ir laipioti, o Mindaugas – piemuo – saugo, kad Marija neiškristų.
 
- Ilgitės scenos? Gal kokių nors vaidmenų – ypač?
- Visų! Vienodai! Prieš išeidama motinystės atostogų dviejuose teatruose – Mažajame ir Domino – vaidinau dvylikoje spektaklių. Galimybė vaidinti man dabar būtų lyg gaivaus oro gurkšnis. Be galo ilgiuosi kolegų.
Karantinas, kaip bebūtų, turi ir pliusą – kiekvienas žmogus, susitikimas, bendravimas įgyja dar didesnę vertę, supranti, kad kiekvieną akimirką reikia branginti.  
Kai Marijai sukaks metukai, nuo vasario mėnesio grįšiu į darbą – tad, kad tik jo būtų. Mažasis teatras turi planų – rengti skaitymus, repetuoti Zoomo pagalba. Nepaprastai laukiu to momento.
 
- Gal vakarodami su vyru brandinate naują aktorės ir poeto, bardo duetą? 
- Visą laiką ką nors brandiname, tik pirmenybę reikia skirti įsipareigojimams vykdyti, ir sumanymams laiko ar energijos lieka mažiausiai. Šiuo metu labiausiai darbuojamės ties vieno filmo scenarijumi – abu sergame kinu ir turime vieną idėją, kuri mus abu šildo.
 
- Labai mėgstate šokį – pasiilgote jo? O gal paskui mažąją lakstant neliktų jėgų net iki šokių salės nulėkti? 
- Tai - mano sportas ir malonumas. Su mažąja ant rankų prieš veidrodį atsistojusios pašokame. O kada nors, kai nebebus karantino ir dukrytė bus didesnė, svarstome kartu su vyru eiti šokti argentinietiško tango. Yra didžiulis malonumas šokti, o su savo vyru – ypatingas.
 
- Ko norėtumėte iš prasidėjusių metų? Ko palinkėtumėte sau ir kitiems?
- Labiausiai noriu, kad kuo greičiau pasaulis susidorotų su šiuo iššūkiu, grįžtų laisvė, įprastas gyvenimas, bendravimas, spektakliai, renginiai. Žinau, kad mūsų fizinis kūnas tėra galutinė stotelė, kad viskas kyla iš gilesnių sluoksnių. Esu ne kartą patyrusi, kad kūnas yra tų giliai vykstančių emocinių, psichologinių, mentalinių procesų išraiška. Tiesiog linkiu mums visiems pradėti gyti nuo tų giliųjų sluoksnių, suprasti, kodėl atsidūrėme šioje situacijoje. Kažkur yra tos priežastys, kurios visa tai sukelia. Nesu prieš vaistus ar mediciną, tiesiog į reiškinius reikia žiūrėti kompleksiškai, jie visada turi gilumines priežastis ir mums reikia jas rasti bei išgydyti.

---

 
Pabaikite sakinį
Vaikystę man primena… geltona suknelė saulėtą vasaros dieną.  
Labiausiai ilgiuosi… šiuo metu – darbo. 
Mano didžiausia aistra yra… gyvenimas.
Credo, kuris mane veda per gyvenimą – Motinos Teresės pasakymas: „Atminkite, visada viskas yra tarp Jūsų ir Dievo, niekada – tarp Jūsų ir aplinkinių.“
Niekada nesuprasiu… kaip galima šiukšlinti gamtoje.
Svajonių vakaras, kai… vyksta filmo, kuriame vaidinu, premjera.
Tikiu, kad… viskas yra iš meilės.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!