Vaiva Jankienė: į Ukrainą galėčiau grįžti čia ir dabar

Emilija Lipskytė
2022-05-26
Į Lietuvą po trijų savaičių misijos Ukrainoje grįžusi slaugytoja, buvusi karo gydytojo padėjėja Vaiva Jankienė pasakoja, kad šiltai pasitikęs personalas greitai įvertino jų darbo indėlį ir galiausiai paklausė: o gal liksite ilgiau? Klausimų, kaip pati sako, tuo metu nekilo, nekyla ir dabar – atsiradus galimybei slaugytoja grįžtų tiesiai į Ukrainą.
Vaiva Jankienė: į Ukrainą galėčiau grįžti čia ir dabar
„Manau, kad komanda, su kuria buvau Čerkasuose, gavusi galimybę apsisuktų ir važiuotų atgal, nes kiekvienas jautėsi naudingas“, - sako slaugytoja Vaiva Jankienė.

Slaugytoja dirbate Norvegijoje, tačiau vos išgirdusi apie karą prisijungėte prie savanorių Lietuvoje, kurie nori vykti į Ukrainą. Kokios emocijos ir vaizdai pasitiko jus, kai kirtote Ukrainos sieną?
- Pati pirmoji aplankiusi emocija – pagaliau mes čia. Nuo pat sienos kirtimo matėme vaizdus įrodančius, kad šalyje vyksta karas: uniformuoti, ginkluoti žmonės, blokpostai. Pasiekę Kijevą, įvažiavome į tamsų miestą, atrodė, kad jame niekas negyvena. Matėme sugriautas ištisas gyvenvietes, namus, daug sugadintos karinės technikos, kelių.
 
Dirbite Kijevo, vėliau Čerkaso ligoninėse. Kaip atrodo slaugytojo kasdienybė karo akivaizdoje?

- Kai vyko šis susitarimas, gydytojų poreikis buvo didelis, tačiau mums atvykus sumažėjo. Susitikti su mumis Ukrainoje buvo atvykęs šalies sveikatos apsaugos ministras. Jis pažadėjo, kad vyksime į tas ligonines, kur mūsų labiausiai reikia. Taip, iš pradžių atvykome į Kijevą, pasiskirstėme į kelias ligonines. Tada po kelių dienų vykome į Čerkasus.
Buvome motyvuoti ir greitai prisitaikėme prie situacijos. Ne visi ukrainiečiai kalba rusiškai, todėl iš karto atsiprašydavome paciento ir perspėdavome, kad kalbėsime rusiškai. Personalas šiltai mus priėmė ir jau po kelių dienų buvo aišku – esame naudingi bei atliekame svarbų darbą. O darbo valandų neskaičiavome... Žinoma, dirbome pagal darbo kodekse nurodytas valandas, tačiau savo noru nemažai savanoriavome. Galiausiai natūraliai kilo mintis, kad galime čia likti ir ilgesniam laikui. Ukrainiečiai net patys paklausdavo: o gal liksite ilgiau? Šis klausimas buvo laiku ir vietoje. Visa komanda susėdome, pasitarėme ir vienbalsiai priėmėme sprendimą, kurį turėjo patvirtinti institucijos. Pritarimą gavome greitai.
Ukrainoje bėgimas į slėptuvę tapo kasdienybe... Jau pačią pirmą dieną ten leidomės. Galiausiai kaip ir vietiniai prie to pripratome. Jie visada gaudavo informaciją, kas kur vyksta ir koks pavojaus lygis, todėl ne visada kaukiant sirenoms slėpdavomės. Įsivaizduokite, skyriuje būna apie šešiasdešimt pacientų, o juos prižiūri iki dešimties specialistų. Kokia tikimybė greitai atsidurti slėptuvėje su vos paeinančiais arba iš viso nevaikštančiais pacientais? Niekas pacientų nepalikdavo, personalas visada buvo šalia.
 
Karo medicina – jums puikiai pažįstamas dalykas. Kaip susiklostė, kad atsidūrėte tarp kariuomenės medicinos darbuotojų?
- Atsidūriau netikėtai. Baigusi to meto felčerės specialybę dirbau Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. Į Priėmimo skyrių atvyko karo gydytojas, atsivežė sergančius karius. Jis prisėdo prie manęs ir pradėjo pasakoti, kad pas juos trūksta felčerių. Tada tiesiog paklausė: gal norite jūs, nes šiuo metu yra laisvų vietų? Pasiklausinėjau apie sąlygas ir tą pačią dieną nusprendžiau eiti į kariuomenę, ir septyniolika metų tarnavau karo medicinos tarnyboje kaip karo gydytojo padėjėja.
Negaliu pasakyti, kokia sistema yra dabar, tačiau tuo metu buvo Karo medicinos mokymo centras, o ten – karo medicinos gydytojo padėjėjo kursai. Mokėmės įvairiausių dalykų, susijusių su karo medicina. Be to, buvau baigusi BATLS (Battlefield Advanced Trauma Life Support) kursus, kurie skirti taktinei medicinai. Specifinių žinių gavome nemažai, be to, jos nuolat buvo atnaujinamos. Tobulindavomės ne tik kursuose ar mokymuose, ir darbo vietoje turėjome žinių atnaujinimo pratybas. Buvome ruošiami ir kaip kariai. Vadinasi, tu turi turėti pilną karinį pasiruošimą, bazines kario žinias, mokėti naudoti ginklus. Pirmąją ir antrąją pakopas baigiau to meto Puskarininkių mokykloje.


 
- Dalyvavote ir misijoje Afganistane. Lyginant abi misijas, jos panašios ar skirtingos?
- Misijos panašios, nes abi susijusios su karu. Afganistane neteko dalyvauti aktyviuose veiksmuose, nors nukentėjusių nuo karo tikrai turėjome. Misiją atlikome Čagčarane, Goro provincijoje. Tai vietovė praktiškai pačiame valstybės centre, kur sąlyginai buvo saugu: įrengta kariuomenės stovykla, medikai ypač saugomi. Dabar gi vykome be jokios apsaugos į karo kamuojamą šalį. Turėjome liemenes ir šalmus, bet fiziškai mūsų niekas nesaugojo. Supratome, kad tai gan pavojinga. Žinoma, ekstremalių situacijų planai buvo, tačiau realiai buvome patys atsakingi už save. Jaučiausi gan ramiai, nes supratimą, ką reiktų daryti, turėjau.

Afganistane praleidau penkis mėnesius. Paruošimas šiai misijai iš tiesų atitiko lūkesčius ir reikalavimus. Ten dirbome ne tik karo lauko ligoninėje, bet važiuodavome į vietines, kur dirbdavome operacinėje. Gal keistai skambės, bet Afganistane manęs niekas nenustebino, nes gavau gerą patarimą. Prieš išvykimą kalbėjausi su karo gydytoju Viliumi Kočiubaičiu. Jis pasakė: niekuo nesistebėk ir už nieką neteisk. Tuo ir vadovavausi. Gal niūriausias prisiminimas būtų susijęs su
gamta... Kai reikdavo įveikti nemažus atstumus, pro automobilio langą nematydavome nė vieno augalo, kol neprivažiuodavome slėnio.
Šią patirtį vertinu ne tik iš profesinės, bet ir gyvenimiškosios patirties: supratau, kad turime visas galimybes bei gyvename iš tiesų gerai. O kiti, galima sakyti, neturi nieko, bet toliau bando kurti valstybę, puoselėti kultūrą. Norėjosi, kad Afganistanas rastų savo kelią, bet dabar matome, kad viskas vyksta atvirkščiai.
 
Ar sudėtinga psichologiškai grįžti į taikią realybę po misijų?
Puikiai pamenu, kai stebėdavausi karių, buvusių Afganistane, noru vėl ten grįžti. Galvojau, kad jau man taip nebus. Išvažiavau į Afganistaną ir kai grįžau, toks jausmas aplankė ir mane. Tu jautiesi reikalingas, darantis gerą darbą, juk gelbėji žmones. Be to, natūralu, kad penkis mėnesius gyvenimas ir darbas sąlyginai karo zonoje paveikia žmogų. Ne veltui grįžus iš Afganistano kariams suteikiama dviejų savaičių reabilitacija. Ir aš supratau, kokia ji reikalinga, nes tau reikia vėl priprasti prie buities, kurios nebuvo Afganistane. Ten viskas buvo paruošiama... Maistas pagaminamas, rūbai išskalbti, nes tavo pagrindinė misija – tiesioginis darbas.
Grįžus iš Ukrainos didelio pokyčio nėra, nes mūsų misija truko tik tris savaites. Viskas būtų kitaip, jei būtume atsidūrę aktyviuose karo veiksmuose... Sunkiau matyti čia ir dabar sužeistą žmogų bei jį gelbėti, nei jau ligoninėje. Manau, kad komanda, su kuria buvau Čerkasuose, gavusi galimybę apsisuktų ir važiuotų atgal, nes kiekvienas jautėsi naudingas. Namuose esame tik kelios dienos, todėl dar sudėtinga pasakyti, ar bus emociškai sunku. Žinau tik viena – į Ukrainą galėčiau grįžti čia ir dabar. Jei atsiras kokie nors keliai, būtinai jais pasinaudosiu.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai! 
 

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

    Gydytojas ir pacientas


    Jau turime pagrindo kalbėti apie plaučių vėžio gydymo perspektyvas

    Jau turime pagrindo kalbėti apie plaučių vėžio gydymo perspektyvas

    Rokiškėnas Stasys Samulionis dar prieš kelias dienas laukė kompiuterinės tomografijos tyrimo atsakymo – prie&s...
    R.Ramonaitė: kartais darbo drausmę pradedame maišyti su mobingu

    R.Ramonaitė: kartais darbo drausmę pradedame maišyti su mobingu

    Net trisdešimt devynerių metų slaugytojos darbo stažą sukaupusi, Nusipelniusio Lietuvos slaugytojo apdovanojimą pelniusi Kl...

    Budinti vaistinė


    Ministerija skatins rinktis tik pigiausius vaistus

    Ministerija skatins rinktis tik pigiausius vaistus

    Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) siūlo keisti kompensuojamųjų vaistų kainodarą, kuria skatintų pacientus rinktis tik vaistus s...
    Kaukės nebėra privalomos, bet vaistininkai pataria neskubėti jų nusiimti

    Kaukės nebėra privalomos, bet vaistininkai pataria neskubėti jų nusiimti

    Nuo šiandien įsigaliojus tik rekomendacijai, o ne būtinybei viešose vietose dėvėti medicinines kaukes, vaistininkai ...

    Sveika šeima


    Širdžiai irgi reikia atostogų

    Vis dažniau kalbama, jog tam, kad širdis būtų sveika, reikia rasti būdų jai pailsėti nuo alinančios įtampos ir streso. Puiki išeitis – poilsinė kelionė. Kelionių nereikėtų vengti sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis, tik prieš išvykstant rekomenduojama pasitikrinti sveikatą. Ir visiems ...

    Pakalbėkim apie tai


    Svetur


    Suvalkų koridorius – NATO Achilo kulnas

    Suvalkų koridorius – siauras 70 km ilgio žemės ruožas, jungiantis Kaliningradą ir Baltarusiją. Daugelį metų jis buvo vadinamas NATO Achilo kulnu, o rusijos invazija į Ukrainą pavertė jį tikru galvosopiu.

    Redakcijos skiltis


    Komentarai


    Kaip susapnuoti dramblį?
    Henrikas Vaitiekūnas Kaip susapnuoti dramblį?
    Jei peršalo jūsų siela...
    Henrikas Vaitiekūnas Jei peršalo jūsų siela...
    Dar viena lietuviška dvejonė
    Henrikas Vaitiekūnas Dar viena lietuviška dvejonė

    Naujas numeris