- Šiuo in­ter­viu no­ri­me pa­žin­ti ta­ve nau­ją...
- Pir­mo­sios min­tys apie tai, kad ne vis­kas gy­ve­ni­me pa­tin­ka, gal rei­kė­tų ką nors iš es­mės keis­ti, ap­lan­kė prieš ko­kius aš­tuo­ne­rius me­tus. Vis­kas vy­ko pa­ma­žu: pra­dė­jau sa­ve ste­bė­ti, gal­vo­ti, ka­da jau­čiuo­si ge­rai, o ka­da – pras­čiau. To­kie bu­vo pir­mie­ji žings­niai. Tuo me­tu bu­vau su­si­fo­ku­sa­vęs ties tuo, kas MAN pa­čiam svar­bu.

- Daž­nai žmo­gui di­de­lę įta­ką da­ro ap­lin­ka. Mes tar­si pa­ten­ka­me į už­da­rą ra­tą, iš ku­rio sun­ku iš­trūk­ti, net jei po­ky­čių no­rė­tu­me...
- Dar vie­nas svar­bus da­ly­kas, ku­rį su­pra­tau, yra tai, kad ap­lin­ka – tai mes pa­tys! Mes juk ne­sa­me kaž­kas ki­to. Esa­me ly­giai toks pats vi­sa­tos sraig­te­lis. Dėl šios prie­žas­ties pra­dė­jau va­do­vau­tis po­žiū­riu, kad ap­lin­ką ku­riu aš, o ne – ap­lin­ka ma­ne.
Daž­nai su sar­kas­tiš­ka šyp­se­na sa­ko­me, kad „ką tu čia vie­nas pa­kei­si pa­sau­lį?“. Bet juk iš tie­sų tai įma­no­ma! Tad siū­lau pa­gal­vo­ti, ko­kią ap­lin­ką ku­ria­me kiek­vie­nas. Lai­kan­tis šio po­žiū­rio yra žy­miai leng­viau keis­ti sa­ve, ar­tė­ti to­kio sa­vęs, koks iš tie­sų no­rė­tum bū­ti, link.



- Ka­da at­si­ra­do min­čių keis­ti mi­ty­bos įpro­čius?
- Kai už­da­viau sau klau­si­mus: o ką aš duo­du ge­ro ap­lin­kai; ko­kią įta­ką ki­tiems da­ro ma­no pa­ties veik­la, el­ge­sys; kaip veikiu at­ei­tį? Iš pra­džių ta­pau ve­ge­ta­ru, o dar vė­liau – ve­ga­nu. 
Be abe­jo­nės te­ko su­si­dur­ti su nei­gia­mo­mis ap­lin­ki­nių nuo­sta­to­mis. Ne­įsi­žeis­ki­me, bet mū­sų ša­ly­je nė­ra nor­ma­lios mi­ty­bos, tai yra dau­gu­ma mū­sų lai­ko­mų tra­di­ci­nių pa­tie­ka­lų iš tie­sų yra „pa­si­sko­lin­ti“. Kai kas – iš uk­rai­nie­čių, kai kas – iš vo­kie­čių. Liūd­niau­sia, kai sko­li­na­mės „ne­svei­kus“ pa­tie­ka­lus. 
Iš šio ra­to iš­ei­ti sun­ku. Ta­čiau su­pra­tau, kad rei­kia klau­sy­tis ne kas ką sa­ko, o kaip jau­tie­si tu pats. Ži­no­ma, ne­su ab­so­liu­tus svei­kuo­lis, kar­tais pa­pik­tnau­džiau­ju pri­si­val­gy­da­mas per daug spur­gų ir „bul­kų“ (juo­kia­si), bet su­pran­tu, kad tai – ne man.

- Koks gy­ve­ni­mo įvy­kis ar jų vi­su­ma nu­lė­mė, kad ėmei ieš­ko­ti nau­jo sa­vęs?
- Nie­ko lem­tin­go ne­įvy­ko. Daž­niau­siai, ma­tyt, po­ky­čių me­tas at­ei­na ta­da, kai li­ga už­puo­la ar gra­bo len­ta ima šmė­žuo­ti. De­ja, tuo me­tu daž­nai jau bū­na per vė­lu. O man lem­tin­ga bu­vo su­vok­ti, kad kiek­vie­nas ma­no veiks­mas tu­ri ato­veiks­mį.
Mėgs­tu ste­bė­ti žmo­nes. Žiū­riu į kai ku­riuos pa­žįs­ta­mus, ku­riems vos per tris­de­šimt, o jau už­ko­pę į kal­niu­ką ar lip­da­mi laip­tais sun­kiai pūš­kuo­ja! Ko­dėl iki to nu­si­ri­ta­ma? Juk šiais lai­kais žmo­nės tik­rai tu­ri vi­sas ga­li­my­bes il­gai iš­lik­ti jud­rūs. Ir tai nė­ra nei bran­gu, nei sun­ku. Tai - tik įpro­čio klau­si­mas!



- Sa­kai, kad vis­kas pra­si­de­da nuo po­žiū­rio kei­ti­mo?
- Vie­na­reikš­miš­kai – nuo min­čių. Esa­me mū­sų pa­čių min­čių at­spin­dys. Bū­tent min­tys yra pats stip­riau­sias im­pul­sas nu­spren­dus keis­tis! Juk ko­dėl sa­ko­ma, kad vi­sos li­gos – stre­so ir mū­sų min­čių pa­sek­mė? Pa­vyz­džiui, jei mes gal­vo­ja­me, kad vis­kas blo­gai, ap­lin­ka dėl vis­ko kal­ta ir iš jos nie­ko po­zi­ty­vaus ne­si­ti­kėk, dar pri­sik­lau­so­me nei­gia­mų ži­nių per te­le­vi­zo­rių, min­ta­me gniuž­dan­čia in­for­ma­ci­ja, – ken­kia­me pa­tys sau. Ta­da kū­nas re­a­guo­ja į nuo­lat pul­suo­jan­čias blo­gas emo­ci­jas ir už­si­ter­šia.
Aš pra­dė­jau ben­drau­ti tik su tais žmo­nė­mis, su ku­riais man ge­ra, ir at­si­ri­bo­jau nuo tų, ku­rie var­gi­na, se­ki­na. Ne­si­i­mu mi­si­jos pa­keis­ti vi­są pa­sau­lį, ta­čiau pra­de­du nuo sa­vęs – ku­riu švie­ses­nį ry­to­jų. O švie­su­lys iš­ju­di­na ir ap­lin­ki­nius. Dar dau­giau – ima trauk­ti to­kius pat, kaip „nau­ja­sis“ aš: po­zi­ty­viai žiū­rin­čius į at­ei­tį, be­si­džiau­gian­čius šia die­na. 

- Ar iš tie­sų keis­tis taip leng­va?
- Man bu­vo smal­su ban­dy­ti nau­jo­ves, ste­bė­ti sa­ve, kaip jau­čiuo­si, ko­kia ap­lin­ki­nių re­ak­ci­ja. Na, gal vie­nin­te­lis da­ly­kas, kas bu­vo ne­leng­va - ar­ti­mų­jų re­ak­ci­ja į ma­no mi­ty­bos po­ky­čius. Tė­vai, gi­mi­nės ėmė jau­din­tis, kuo da­bar rei­kės ma­ne pa­mai­tin­ti, ar ne­nu­silp­siu, ar ne­si­baigs blo­gai.
Sten­giau­si juos su­pras­ti – juk ar­ti­mie­ji ne­tu­ri to­kios in­for­ma­ci­jos, ko­kią po kruo­pe­ly­tę tiks­lin­gai ieš­ko­da­mas su­kau­piau pats. Tai­gi, lai­kau­si da­li­ji­mo­si in­for­ma­ci­ja prin­ci­po – nuo­šir­džiai, kan­triai aiš­ki­nu, kad jei ne­val­gau tam tik­rų mais­to pro­duk­tų, juos kei­čiu ki­tais, ku­riuo­se yra tų pa­čių rei­ka­lin­gų vi­ta­mi­nų, mais­ti­nių me­džia­gų. Sa­kau, kad ga­li­me nu­si­pirk­ti vie­nų ar ki­tų pro­duk­tų ir va­ka­rie­nę pa­ga­min­ti kar­tu. Pra­dė­jus ki­taip mai­tin­tis, man pa­čiam ta­po leng­viau ir fi­ziš­kai, ir men­ta­liš­kai.

- Ta­vęs ne­ga­li­ma at­sie­ti nuo mu­zi­kos pa­sau­lio. Ar pa­ki­to ir ta­vo po­žiū­ris į mu­zi­ką?
- Kai pra­dė­jau pats keis­tis, nu­to­lau ir nuo pop pa­sau­lio, ku­ria­me bu­vau prieš de­šimt me­tų. Tai įvy­ko na­tū­ra­liai. Da­bar kur­ti mu­zi­ką ma­ne ins­pi­ruo­ja gam­ta. Jei­gu iš­va­žiuo­ju prie eže­ro, į miš­ką, ne­no­riu jo­kios ki­tos mu­zi­kos – la­biau už vis­ką ža­vi na­tū­ra­lūs paukš­čių gar­sai, me­džių šla­mė­ji­mas. 

- Ar tai ta­vo mėgs­ta­miau­sias po­il­sis va­sa­rą?
- Mėgs­ta­miau­sias po­il­sis – kon­cer­ta­vi­mas (juo­kia­si)! Pa­tin­ka sau­lė­tas, va­sa­riš­kas oras. Tuo­met ir žmo­nės yra links­mes­ni. Vi­siems siū­lau pa­si­džiaug­ti Lie­tu­vos gam­ta, ku­ri da­bar yra to­kia šil­ta ir fan­tas­tiš­ka.