- Kaip apibūdinate savo stilių, kuris puse ausies primena senus gerus disko laikus?
Giedrė: - Nuo pat pradžių ir sau, ir visiems sugalvojome prisistatyti kaip „naujoji elektrinė estrada“, bet nesenai per brūkšnelį dar pridėjome ir „kurortinis disko“.
Adomas: - Jei išanalizuotume visus šiuos žodžiukus: naujoji, nes kuriame šiais laikais, su šiuolaikiniu prieskoniu. Elektrinė, nes norime atsiskirti nuo elektroninės muzikos, kuri būna monotoniška, šaltesnė, o ją grojant scenos centre, garbingiausioje vietoje, stovi nešiojamasis kompiuteris. Mes jį paslėpėm nuo žmonių akių. Ir estrada – nes esame duetas, stengiamės dainuoti poetine lietuvių kalba. Daug įkvėpimo semiamės iš senesnės estradinės muzikos.
O kurortinis disko, nes nuo pat pradžių įsivaizdavome, jog mūsų muzika bus kurortinė, asocijuosis su pajūriu.
 
- Šį pavasarį išleidote pirmąjį albumą, prieš gerą savaitę pasirodė dainos „Ji Buvo Balta“ vaizdo klipas. Ar laukti daugiau staigmenų Kalėdoms, na, bent Velykoms?
- Taip, debiutinį albumą išleidome dar pavasarį, nors pati grupė prasidėjo nuo vaizdo klipų, dar tamsiais karantino laikais. Kai tada pradėjome kūrybinį kelią, nebuvo aišku, kada bus mūsų pirmasis koncertas. Šie klipai –pirmi mūsų mini pasirodymai, prisistatymas. Paskutinis vaizdo klipas „Ji Buvo Balta“ yra skirtas Kalėdoms, tai – mūsų kalėdinė atvirutė klausytojams. O tolesni planai... Turbūt užsidarysime į studiją kurti naujų dainų bei planų.
 
- Jūsų grupės pavadinime tarsi užšifruotas žodis „spalvos“, nors ant scenos vilkite angeliškai baltus rūbus...
Giedrė: - Taip, vilkime baltai, bet kostiumai yra išpaišyti įvairiomis spalvomis. Čia ir yra visa mūsų aprangos bei stiliaus idėja. Ją pasiūlė Adomas. Jis žinojo, jog piešiu ant rūbų, tai yra specialia technika ir dažais dedu atspaudus. Balta ir spalvos yra mūsų kodas. Bet balta irgi nėra šiaip sau, senose kurortuose būdavo nerašyta taisyklė, jog visi taip rengiasi, išlaikydami kurorto vizualinį kodą. O kartu tai aliuzija į mūsų muziką, kuri yra šviesi ir lengva.
Adomas: - Kad derėtume prie pirmo vaizdo klipo abu turėjome baltai nusidažyti plaukus.
Giedrė: - Mes kaip ir buvome susilažinę, kad taip padarysime, tad nebebuvo kur trauktis...
Adomas: - Aš jau po truputį rudėju – apleidžiu šį frontą, o Giedrės plaukai palaiko mūsų angelišką baltumą.
Giedrė: - Tikrai niekad negalvojau, jog būsiu blondinė ir dar dėl grupės...
 
- Menas reikalauja aukų?
Adomas: - Tikrai taip... Grožis irgi.
 
- Puiku, galvojau, kaip užduoti šį klausimą, bet patys į jį atsakėte. Bet turiu ir antrą, lengvai pikantišką. Nuo scenos spinduliuojate šiltą tarpusavio santykį. Ar be muzikos jus sieja ir kiti ryšiai?
- Esame tokie geri draugai, kad net giminės (Šypsosi). Bet tą be proto stiprią šilumą koncertų metu sukuria žmonės.
 
- Kaip gimta jūsų dainų tekstai, muzika? Sėdite užsidarę studijoje, rašote, ar priešingai – kelionėse mūzas gaudote?
Adomas: - Beveik viską jau išvardijai: ir taip, ir taip būna.
Giedrė: - Vieno kelio nėra. Debiutinio albumo tekstai gimė, buvo rašomi, perrašinėjami, ištrinami, gludinami. Tikrai nebuvo lengva. Lietuviškai rašyti taip, kad patenkintum vidinį kritiką, nėra lengva, gal net sunkiau, nei galvojau.
Adomas: - Iš aš turiu vidinį kritiką, tik Giedrės jis galbūt labiau reikšminis, o mano – labiau ritminis ir muzikinis... Kai išgirsti, kad ritmiškumas neatitinka frazės arba kirtis muzikaliai yra ne toje vietoje... O radus kirtį, rodos, ten, kur reikia, ir pabandžius padainuoti, būna tik priebalsės arba gerklėje tiesiog stringa sąskambiai. Žodžiu, turėjome daug naujų atradimų. Kartais dainos gimsta gražiai ir lengvai, o kartais tenka išties užsidaryti.
Giedrė: - Kartais praktikuojame tikslinį užsidarymą, bet ne studijoje, o išvažiuojame į mini kūrybines stovyklėles prie jūros ar prie ežero, kad būtų gamtos, kuri įkvepia. Ten gimsta žodžiai, kitos kūrinio dalys. Bet nėra taip, jog tekstas ateina, jį tiesiog išguldai ant popieriaus ir eini dainuoti.
 
- Kodėl jums svarbu parama Ukrainai? Apie tai kalbate koncertų metu, raginate dalį dovanų krepšelio skirti šąlantiems šios šalies gyventojams?
Giedrė: - Suprantame, kad mūsų matomumas yra mažas, bet vis tiek turime auditoriją ir tiesiog norisi pasinaudoti tuo vienkartiniu dėmesiu bei priminti apie tai žmonėms.
Adomas: - O kodėl verta prisiminti Ukrainą? Mums visiems yra akivaizdu, ten vyksta didelė neteisybė, ji vyksta šalia mūsų. Kad ir kaip nemalonu, to negalime pamiršti.
Giedrė: - Kai pagalvoji, tuoj bus metai, kai vyksta karas. Niekas nepasikeitė – paramos koncertų vis dar reikia. O Kalėdos toks laikas, kai viduj prabunda kažkoks angelas, kai norisi padėti, geriau panaudoti savo pinigus, tad tas priminimas atrodo tikslingas.
 
- Kaip tvarkotės su visomis infliacijomis, kainų šuoliais, kartais užpuolančiu žiemos liūdesėliu?
- Giedrė: - Jau senai svajoju išvažiuoti ilgų atostogų, nes sunkiai sekasi... Keista, jog gimei ir užaugai Lietuvoje, bet taip sunku prirasti prie klimato, saulės stokos. Neprisimenu, jog anksčiau būdavo taip sunku. Net atrodo, jog su amžiumi nepripranti vis labiau. Galbūt muzika irgi yra raktas gelbėtis bei susikurti įsivaizduojamą paplūdimį.
Adomas: - Arba bandymas pabėgti... Man šis ruduo apskritai buvo toks sunkesnis, kiek šnekėjau su draugais – jiems irgi. Buvo toks momentas, tikiuosi jį prisijaukinti, jog ir neturi būti gerai. Kartais, kai jautiesi blogai, tiesiog galima į tai nekreipti dėmesio. Gal kaip menininkas esu šiek tiek jautresnis... Bet šiuo metu jaučiuosi keistai, o dažnai tiesiog ne itin laimingas. Bet dabar tarsi atsivėrė antras lygis, kuris sako: taip, tu gyveni šiaurėj: čia yra tamsu, šalta; tu esi toks, matyt, taip ir bus“. Tikiuosi, kad ateity bus vis įvairesnių jausmų ir taip tarsi pasiruošiu. Man tai – kol kas dar sunkiai suprantamas reiškinys, bet ima atrodyti, jog čia galbūt yra kažkoks suaugimas. Tada nebereikia vaikytis šypsenų, gali nuoširdžiai šypsosis, net kai tau nėra gerai.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!