- Simona, jūs savo tapybos stilių apibūdinate kaip impresionistinį, paveiksluose vaizduojate gėles, gyvūnus, gervių motyvus. Galbūt galėtumėte mūsų skaitytojus daugiau supažindinti su savo kūryba? 
- Taip, man patinka mistinis - fantastinis stilius, sapnų motyvai. Mano pagrindinis įkvėpimo ir tapybos stiliaus šaltinis – sapnai. Stipriausia mano patirta būsena natūraliai „išplaukia“ drobėje. Pats mano braižas formavosi per daug daug metų – jį pakeisti sunku, o ką tapyti, tiesą pasakius, pajuntu intuityviai.
 
- Prieš dvejus su puse metų tapote mama. Tai - įvykis, neišvengiamai pakeičiantis kiekvienos moters gyvenimo tėkmę. Kaip motinystė pakeitė jus?
- Oi, tai labai stipri patirtis! Tiek tapyba, tiek motinystė reikalauja visiško atsidavimo. Pagal „human design“ teoriją aš esu projektorė, o šiam asmenybės tipui motinystė yra iššūkis. („Human design“ – tai naujojo amžiaus įkvėpta praktika, kurios šalininkai ją apibūdina kaip holistinę savęs pažinimo sistemą - aut. past.). Anksčiau maniau, jog kūryba, grožis – tikrai aukštos vibracijos kurti, bet prasidėjus motinystės keliui tos vibracijos dar sustiprėjo! Neįsivaizdavau, kad gyvenime egzistuoja tokie gyliai, pjūviai… Net sunku apibūdinti… Gyvenime neįsivaizdavau, kad širdis gali tai patirti (Šypsosi). Tai patirti yra Dievo dovana ir iš patirties galiu pasakyti, kad motinystė – stipriausias savęs pažinimo įrankis.
 
- Ar tebevedate meninius terapinius užsiėmimus moteris, per kuriuos jos turi galimybę labiau pažinti save, įveikti nerimą?
- Aš leidžiu žmogui prisiliesti prie profesionalios tapybos: sudarau sąlygas tapyti ant drobės, naudojant aliejinius dažus, terpentiną. Taip pat sukuriu erdvę moterims atsiskleisti: stengiuosi sukurti harmoningą aplinką, parenku tinkančius smilkalus, muzikinį foną. Kai kurios moterys lanko mano vedamus užsiėmimus jau ketvirtus metus, galiu net pateikti pavyzdį, kaip viena moteris iš mano meno terapijos užsiėmimų išsivadavo iš stiprios depresijos. Man paskambino jos šeimos narys ir pasakė: „Nežinau, ką jūs padarėte, bet mama šypsosi, skraido“. Man tokie žodžiai augina sparnus ir gilina prasmę toliau eiti šiuo keliu.
 
- Smagu klausytis tokių istorijų... Simona, pereikime prie laimės technikų – girdime mokant, kad viena laimės sąlygų – dėkingumas ir nepabijojimas jo išreikšti. Viename ankstesnių interviu esate pasakiusi: „Dėkingumo būsena atveria paslaptingas duris ne tik į meno pasaulį, bet ir į pasąmonės gelmių pajautimą“. Mano nuomone, šiuolaikinėje visuomenėje dėkingumas šiek tiek nepelnytai primirštas…
 
- Pritariu. Tikiu dėkingumo dėsniu, jeigu gyvensime savanaudiškai, iš „tik man“ pozicijos, visko sieksime sau, pamynę dėkingumą, prasidės psichologinės ligos, nelaimės. Apskritai esu labiau linkusi susitelkti į savo mintis nei į išorinį pasaulį. Būna, žmonės laksto iš vieno gydytojo pas kitą nesusimąstydami apie savo pavadinkime „minčių higieną“ O aš, kaip jau minėjau, esu labiau linkusi susikoncentruoti į jas, į sapnus ir perspėjimus juose. Pandemijos pradžioje buvo aplankę neramūs sapnai, supratau tai kaip ženklą ir puikiausiai su tuo susitvarkiau, nes dirbau su savimi.
Pavyzdžiui, pandeminė situacija taip pat parodo žmogaus dėkingumą, gerumą, atjautą – kiek padėsime šalia esančiam, tiek ir patys gausime. Ne kartą įsitikinau, kad taip tikrai ir yra – kantrybė su dėkingumu atveria išties daug kelių, tik reikia mokėti išlaukti.
 
- Smalsu, kas dar gyvenime be meno yra jūsų „arkliukas“? Kas jums patinka, užveda? 
- Gamta, vaikščiojimai po pušynus, kelionės. Pavyzdžiui, keliaujant, keičiantis vaizdams aš ilsiuosi. Paviešėjusi Graikijoje, Santorini saloje, apie pusmetį sapnavau mėlynus, ryškius sapnus. Visa tai perkėliau ir į drobę – ne realizmo stiliumi (jis tegu lieka nuotraukose), o kaip savo būsenų perteikimą, išraišką.
Esu aplankiusi ir Egiptą, bet jis, tiesą pasakius, man netiko: tai pastebėjau darbų eigoje ir spalvų koloristikoje. Šitaip keliaudama supratau, kad viską reikia rinktis atsakingai.
 
- O kalbant apie objektus, kokius jums labiausiai patinka tapyti?
- Dabar, kai atsirado sūnus, turiu didelę drobę ir noriu joje nutapyti didelę pūkuotą katę arba braškę – pasėdėsiu, patapysiu. Aišku, tai nebus realizmas, tai bus siurrealizmas. Aš jau matau vaizdinį, kuris skatins mano mažyliui vaizduotę (Šypsosi). Dar mintyse – raudona žirafa. Pamenu, kai buvau mažytė ir dar gulėjau savo lovelėje, šalia buvo pakabinta tokia raudona žirafa ūgiui matuoti, mano tėveliai pasakojo, kad aš gulėdavau ir iš jos juokdavausi. Ir žinokite aš dar ir dabar ją atsimenu! Taigi ir sūnui noriu nupiešti kažką, ką jis atsimintų dar labai ilgai – ketinu tapyti siurrealizmą, kuriame bus žaidžiama kontrastais su dydžiais. Pavyzdžiui, braškės galbūt bus traktoriaus dydžio! Na, žodžiu, jau turiu viziją, didelę drobę, dar planuoju ir patį sūnelį kažkur tarp jų pavaizduoti.
Taigi, tapus mama, neišvengiamai keičiasi ir mano paveikslų tematika – jau knieti nutapyti ką nors žaismingesnio (Šypsosi).
 
- Galbūt interviu metu dar ko nors svarbaus nepaminėjote, kuo norėtumėte pasidalinti su skaitytojai?
- Manau, svarbiausius dalykus aptarėme, nebent dar norėčiau paraginti visus mažiau bijoti, būti drąsesniems! Mane nustebino, kad mano dvejų su puse amžiaus mažylis ima teptuką į rankas ir drąsiai piešia profesionaliais dažais! Man tai buvo didžiausias atradimas – kokia jo drąsa, vau! Jo nereikia mokyti – aš į jį tik žiūriu ir stebiuosi. 
 
Simonos darbus galite apžiūrėti jos Instagramo paskyroje - @artsimona.lt

---

 
Simonos mėgstamiausi:

• Serialas: „Ученица Мессинга“ (liet. „Mesingo mokinė“), „Anna German“
• Knyga: „Juodžemis“, nes praeities suvokimas augina mane dabartyje
• Šalis: Santorini sala (Graikija)
• Valgis: lietuviška virtuvė
• Muzika: meditacinė, reiki, sukurianti nuotaiką kurti, harmoninga.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!