- Rašytojus ir kitus meno bei kultūros atstovus nesudėtinga įsivaizduoti cigarečių dūmų pilname kambaryje. Išvydus jus – nieko panašaus!
 
- Kaip čia pasakius… Prieš kokius dvidešimt metų laisvai mane ten galėjote sutikti. Buvau išmokusi patraukti dūmą. Vis dėlto visa tai tik dėl mados. Kai esi jaunas, viską išbandyti norisi. Gerai, kad organizmas tiek į tai neįniko ir galėjo pasakyti: „ne, aš nenoriu, man neskanu“. Atėjo laikas atsisakiau supratusi, kad man tai – nemalonus dalykas. Kiti gi rūkymui įgyja ypač stiprią priklausomybę.
 
- Metusi rūkti, kaip reikiant užsitvirtinote sporte. Prievartos tam teko panaudoti?
 
- Mane tiesiog įtraukė sporto klubas. Jau penkerius metus jame lankausi, o prieš tai aštuonerius bėgiojau. Žiemą, vasarą rinkdavausi dešimties kilometrų distanciją. Bėgimas vėliau lyg ir atsibodo, o ir laukiamo rezultato nedavė. Nusprendžiau verčiau eiti į sporto salę.
Atsirado ir rezultatas! Per siūles ėmė braškėti suknelės. Viskas nuo užaugusio raumenyno. Per krūtinę, nugarą jau ir susisegti senųjų drabužių nebegaliu. Mano jau toks amžius, kai kalorijos dega lėtai, viską, ką suvalgau, ypač greitųjų angliavandenių – tampa pražūtis. Labai stebiu mitybą, nors nesu fanatikė. Ačiū Dievui praėjo laikas, kai aš kaip kiekvienas naujai įtikėjęs stengiasi visus sutiktus perversti savo pusėn, agituoja rinktis tokį pat kelią. Šį etapą jau praėjau.
Bet ne tik išvaizdą ar savijautą sportas keičia. Visų pirma jis išugdo discipliną. O pradžioje ir sportui reikia valios, pastangų. Nugalėjus tinginį atsiranda ir priklausomybė nuo sporto. Sportuoju dabar tik dėl savo malonumo. Jei tai darai per prievartą ir bus nemiela, atsiras stresas. O jis, kaip žinia, pats baisiausias dalykas tiek fizinei, tiek dvasinei sveikatai.
Svarbu nenerti stačia galva, nepulti uoliai atlikti visų pratimų iškart. Taip sporto klube sveikatą galima ir susigadinti. Reikia pradėti nuo menkų dalykų, kaip kad aš dariau.
 
- Įsivaizduoju, kad nuo Naujų metų ir eilės prie štangų susidarė. Pradžioje dar veikia pažadų sau magija „kitąmet susiimti“.
 
- Antplūdžio dar nesijaučia. Aplink daug jaunimo, studentų, moksleivių. Nuolatiniai, kurie sportuojame ne vienerius metus, jau gerai pažįstame vienas kitą, labinamės. Savas sportininkų ratas susidarė.
 
- Neišsižadėjo dėl to jūsų bohemiečių ratelis? Atrodo, kad rašytojai turi atskirą pasaulį, bendruomenę, kuriai visuomenei populiarūs dalykai neįdomūs…
 
- Rašytojai, sakyčiau, patys neįdomiausi žmonės. Politiškai neraštingi, nebrandūs, per daug nugrimzdę į save, per daug naivūs, tokie net pokvailiai. Kiek prisiskaitę bebūtų, vis tiek kažkokie podurniai atrodo. Savęs neišskiriu, žinoma.
Bohemiškas pasaulis tam tikru metu pasibaigia. Ir ačiū Dievui, kad pasibaigia. Sveikata, žinokite, neleidžia taip gyventi. Ne kiekvienas gali susideginti prie bohemos aukuro. Kaip kad amžinatilsi poetas Kęstutis Navakas, kuris buvo ištikimas bohemai. Apskritai jį laikau genialiu žmogumi. Pasigendu tokių rašytojų su humoru, žaisme ir nepaprasta inteligencija. Ne kiekvienam lemta tokiam būti ir ne kiekvienas gali toje bohemoje lindėti. Seni bohemos liūtai jau liūdnokai atrodo… Visi mes bohemistai, kol esame jauni. O paskui iš to reikia išeiti, išaugti, nes nelabai gerai gali baigtis. Nebent įvaizdį iki senatvės palaikytumei liūto. Bet įvaizdis yra tik įvaizdis. Paskui juokingas tampa.
 
- Jei jau apie amžių kalbame, tuomet ir apie vaikus, kurių literatūros autorė esate, pašnekėkime. Jiems rašant turbūt reikia gerai perprasti vaikų psichologiją, sekti šių dienų aktualijas. Vaikams įtikti, ko gero, sunkiau nei suaugusiems?
 
- Mano vaikai jau užaugo, turiu patirties su vaikais, be to, kiekvienas žmogus yra vaikas. Turi savo vaikystės patirtį. Paklūsti šių dienų aktualijoms ir jų ieškoti, rašant bet kokią literatūrą, ne tik vaikų, yra klaidinga. Reikia ieškoti ne naujo, o amžino. Daugelis vaikų literatūros rašinių mane nuvilia, nes plaukiama tik ant madingos aktualijų bangos. Praeis ne daug laiko ir tai taps nebeįdomu.
Be to, dabar vaikams labai pataikaujame. Skatiname skaityti, visaip „popiname“. Reikėtų griežčiau. Uždraustas vaisius yra pats skaniausias, todėl vaikus reikėtų ne skatinti skaityti, o uždrausti tai daryti (Juokiamės).
Vaikams skiriamos perteklinės programos, jie visaip skatinami, organizuojami įvairūs projektai. Vaikai nebeturi alkio. Grūdama ir grūdama viskas per jėgą. Tėvai turėtų protingai maitinti, o ne nutukinti.
 
- Kokia buvo jūsų pačios vaikystė?
 
- Galiu sakyti, kad augau ir auklėjau save pati. Anksti netekau mamos, o tėtis, kaip daugeliui būdinga, į tėvystę žiūrėjo pro pirštus. Daug ką suprasti, atrasti ir įsisąmoninti teko pačiai. Buvo daug klaidų, sunkumų. Buvau kaip laukinukė. Palyginti su dabartiniais vaikais – išvis laukinė. Nors nebuvau užsidariusi, turėjau draugų. Knygos man buvo viskas. Vedė į tokius pasaulius, kuriuose norėjosi būti, svajoti, o vėliau ir pačiai tuos herojus kurti.
Mes visuomenėje matome tik labai mažą dalį vaikų. O kiek socialiai pažeidžiamų. Nors apie juos kalbame, bet nematome ir nepatiriame, ką jie jaučia ir išgyvena, ko jie nori. Mūsų visuomenėje jie lyg neegzistuoja.
 
- Dabar ugdymo įstaigose vyksta vaikų su negalia integracija. Turėtume matyti platesnį paveikslą ir socialiniame gyvenime.
 
- Gaila, kai puolama stačia galva įgyvendinti projektus nubraukiant, kas buvo gerai sukurta. Tarkime, Šiauliuose buvo sutrikusios raidos namai, kuriuos globojo NATO kariai. Jie buvo puikiai įrengti su šauniu medicinos personalu. Namų nebeliko. Tokių gerų sąlygų paprastos mokyklos klasė vaikams su negalia nesuteiks. Teko girdėti tokių atvejų, kai vaikas, turintis sunkią negalią, tiesiog siaubia visą klasę, o mokytojai su juo nesusitvarko. Reikia pagalvoti ir apie sveikus vaikus. Jei atsiranda vienas vaikas, kuris perima visą klasės aptarnaujančio personalo dėmesį, kas lieka kitiems? Jiems gi reikia mokytis. Prievartinė lygybė man atrodo įtartina.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!