- Nijole, atvėsus orams prasideda peršalimų, ligų sezonas. Kaip stengiatės užkirsti tam kelią, kaip stiprinate imunitetą? Ar laikotės dienos režimo?
- Man visad trūksta miego, tiesa, darbo dienomis režimo daugiau, nes keliamės septintą valandą, nuvežu dukrytę į mokyklą, tomis dienomis ir miegoti einu pusę dešimtos dešimtą. Tačiau savaitgaliais koncertuoju, vedu renginius, todėl būna, kad miegoti neinu net iki paryčių. Tuomet vėl užtrunka, kol nuo pirmadienio įeinu į ritmą – toks bardakėlis su režimu. Rytais darau mankštą, tempimo pratimus, išsiražau, išsitampau, darau pratimus pilvo presui, špagatą. Turiu bėdų su nugara (čia profesinė liga), todėl mankštintis man būtina. Kilimėlį sportui taip pat pasidėjau matomoje vietoje – svetainėje, kad būtų po ranka ir galėčiau laisvai juo naudotis. O tuomet jau ateina kavos, arbatos, dušo, pusryčių laikas. Taip pat su Patricija (Nijolės dukra - aut. pastaba) geriame greipfrutų sėklų aliejų, vartojame omega-3 papildus. Bent du kartus per savaitę valgiui renkuosi žuvį, stengiuosi kasdien daug vaikščioti, būti gryname ore.
 
- Gal turite žingsniamatį, žinote, kiek per dieną pasiseka nueiti žingsnių?
- Taip, vidurkis būna maždaug dešimt tūkstančių žingsnių. Žinoma, jei važiuoju automobiliu, tiek nesuvaikštau, bet būna kad ir aštuoniolika tūkstančių nueinu. Man patinka vaikščioti – galiu pėdint ir pėdint. O bėgioti nelabai sekasi... Būna, vakare užmetu akį į žingsniamatį – jei dar trūksta žingsnių, nueinu iki parduotuvės, nors nieko ir nereikia (Šypsosi). Gyvename Kauno centre, viskas arti, trijų kilometrų spinduliu, todėl ir stengiuosi eiti pėstute, o ne važiuoti.
 
- O kokių mitybos įpročių laikotės?
- Kaip tik praėjusią savaitę laidoje kalbinau sporto entuziastę, mitybos specialistę ir ji papasakojo, kad norint numesti svorio arba išlaikyti jį stabilų, reikia valgyti tris kartus per dieną, nes kitaip organizmas pradeda kaupti riebalus. Todėl ir aš pradėjau laikytis šios tvarkos, nes seniau pagalvodavau: ai, pusryčius praleisiu ir šitaip sutaupysiu kalorijų, tačiau svoris kaip nekrito, taip nekrito. Per karantinus priaugau septynis kilogramus.
 
- Ne vienas žinomas žmogus tikino, kad karantinai tapo tarsi atgaiva, mat pagaliau daugiau laiko galėjo praleisti su šeima, pailsėti. Kaip reagavote jūs?
- Iš pradžių buvo stresas: kas čia vyksta, kaip reikės gyventi toliau, kas laukia pasaulio? Tačiau po to džiaugiausi ta ramybe, daug knygų perskaičiau, mes du kartus privalėjome saviizoliuotis, negalėjome išvykti iš namų, net į parduotuvę negalėjome išeiti. Todėl tai žinojęs kaimynas, jeigu ką nors grilindavo, mums kaip kačiukams palikdavo valgyti prie terasos (Šypsosi). Garsiai nesinori sakyti, bet ir vėl gal reikėtų to poilsio kokį mėnesiuką... Kadangi šiuo metu esu stipriai įsisukusi į darbų sūkurį...
 
- Mada, stilius... Kiek tam teikiate reikšmės gyvenime?
- Didelės reikšmės tikrai neteikiu. Turiu keletą butikėlių, kurie mane rengia. Ką pasiūlo, tą ir rengiuosi. Tiesą pasakius, nesivaikau mados, niekad neturėjau priklausomybės rūbams. Mėgstu atrodyti elegantiškai, kartais pasipuošti, nusipirkti ką nors naujo, bet pirmenybę visgi teikčiau knygai, o ne naujam drabužiui.
 
- Jau daugybę metų esate scenos žmogus…
- Scenoje esu nuo trejų, jau lankydama darželį, važiuodavau koncertuoti. Nuo trylikos keturiolikos pradėjau dainuoti su klaipėdiečių merginų grupe „Savana“. Taigi, praktiškai visą gyvenimą ant scenos (Juokiasi). O su „šeškėmis“ („69 danguje“ grupe - aut. past.) ant scenos esu jau septyniolika metų.
 
- Žvaigždžių liga, jums pačiai būnant dar visai jaunutei ir grupei pradėjus sparčiai populiarėti, buvo aplankiusi?
- Nežinau… Sunku pasakyti... Tie, kas serga, matyt, irgi nesupranta, kad serga. Nežinau, man atrodo, kad ne... Kaip buvau tokia pati, tokia ir esu... Fainuolė tokia (Juokiasi).
 
- O galėtumėte įvardinti scenos kainą? Kai kurie atlikėjai pasakoja, kad teko daug ką pereiti iki žinomumo ir populiarumo…
- Mums tikrai sekėsi – atrodo, kad viskas buvo padėliota iš viršaus. Niekada nėjome per kažkokius sukurtus, dirbtinus dalykus. Tiesiog labai mylime tai, ką darome, mums pačioms ši grupė labai artima ir pačios jau esame kaip šeimos narės. Viena kitą gerbiame, draugaujame.
Neseniai kalbėjausi su pažįstamais šia tema, kurie pasakojo, kad užaugo su mūsų dainomis, kai kurie pasakoja, kad jų mamos dar jiems gulint vežimėlyje klausėsi mūsų muzikos. Aš irgi galvoju, kad mūsų dainos tikrai geros: nešančios gerą nuotaiką, emociją, jos ne piktos, nieko neįžeidžia. Įdomu, kokia karta užaugs su dabartine muzika, nes ji jau visai kitokia. Būna, ateina žmonės ir pasakoja, kad jie pirmąkart pasibučiavo, susitiko ar pasimylėjo skambant mūsų dainoms.
 
- Šiuo metu filmuojatės LNK laidoje moterims „Mes pačios“. Tai – didžiausias karjeros pasiekimas ar galbūt turite dar kokių nors siekių, svajonių?
- Mano svajonė – kad mano vaikas būtų sveikas, mano tėveliai būtų sveiki, kad vaikas užaugtų geru žmogumi. O kalbant apie projektus, nėra taip, kad dalyvauti juose būtų mano siekiamybė. Tiesiog atsitinka taip, kad gaunu pasiūlymus ir dažniausiai sutinku, nemoku pasakyti „ne“. Visgi pradėjau mokytis, kadangi norisi daugiau laiko skirti šeimai, vaikui, man atrodo, kad per daug save išbarstau. Vaikai ypač greit auga, norisi matyti visą tą procesą ir jame kokybiškai dalyvauti.
 
- Socialiniuose tinkluose dalijotės, kad drauge su dukryte, kuriai jau greit devyneri, lankote piešimo pamokas. Vis dar tęsiate šią veiklą?
- Buvome kartu įstojusios į dailės mokyklą ir lankėme pamokas, tačiau dabar ją pervedžiau iš dailės į muziką. Patricija dabar groja arfa ir pianinu. Aš pati vaikystėje taip pat skambinau pianinu. Žiūriu, į kurią pusę linksta dukrytė, kur yra jos varikliukas, bijau nepastebėti jos talento, stengiuosi būti atidi. Štai kodėl supažindinu ją su įvairiausia veikla: baletu, džiazinio dainavimo pamokėlėmis, tenisu, daile, muzika, kad vaikas viską išbandytų ir pasirinktų, kas artimiausia jos širdelei.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!