- Neseniai persikėlėte gyventi į Visaginą. Kodėl priėmėte šitokį sprendimą?
- Pirmą kartą čia (į Visaginą – aut past.) atvažiavau aplankyti savo vaikino. Galvojau, jog Visaginas bus pilkas ir bedvasis blokinis miestas. Bet nutiko atvirkščiai – čia pamačiau gyvą, energingą miestą, su labai daug jaunai atrodančių žmonių. Net juokais ėmiau juos įtarinėti atradus kokią slaptą jaunystės formulę, susijusią su atomine elektrine. Po to vis dažniau pabėgdavau iš Vilniaus pas mylimąjį į Visaginą.
 
Tuomet buvo žiema ir mudu vaikščiodavome ant užšalusių ežerų, čiuožinėdavome pačiūžomis, kurdavome laužus, ėmėme lankyti baseiną. Jų Visagine net du. Šį pavasarį čia persikrausčiau ilgesniam laikui. Esu laisvai samdoma fotografė, todėl man nebūtina gyventi sostinėje, daug reikalų sutvarkau internetu. Aišku, tik visai neseniai tai supratau, anksčiau galvodavau, kad tikrai negyvensiu provincijoje. Juk privalu nuolat būti sostinėje, kitaip ką nors svarbaus galima praleisti. Tačiau Visagine ėmiau atrasti tiek daug ir gyventi taip turiningai, kad greit užmiršau turėtus stereotipus.
 
- Koks buvo jūsų gyvenimas iki išvykimo į provinciją?
- Ilgą laiką nesiklausiau savo kūno, neteikiau jam jokios reikšmės. Rūkiau, nesveikai maitinausi, beveik nesportavau ir nepraleisdavau laiko gamtoje. Nežinau, ar būtent dėl to nesijaučiau laiminga, tačiau tai tikrai nepridėjo energijos ir geros savijautos. Mano psichologinė būsena svyruodavo: jausdavau labai stiprius nuotaikų pasikeitimus, didelį džiaugsmą, o vėliau neviltį ir balansavimą ties bedugne.
 
Gyvenau emocinėje taršoje. Esu gyvenusi ir Londone. Didelių miestų ritmas turi savo kainą žmogaus savijautai. Tik visai neseniai suvokiau, kad nebegaliu taip gyvent. Noriu būt gamtoje, noriu aktyviau leisti laiką. Pradėjau save stebėti ir viskas tapo aišku – aš laimingiausia, kai esu apsupta gamtos.
 
- Nuo šiol jūsų kasdienybė kitokia?
- Nedirbu biure, todėl mano dienotvarkė priklauso tik nuo manęs pačios. Dėl to džiaugiuosi, nes esu vyturys – dievinu keltis anksti, mat rytais būnu energingiausia ir linksmiausia. O Visagine mano diena atrodo daugmaž taip: rytais arba joga, arba pasivaikščiojimas miške, tada dieną dirbu prie kompiuterio, vėliau sėdu ant dviračio ir nulekiu išsimaudyti.
 
Atrodo, kad šiame mieste ežerai – kiekvieno visaginiečio kieme. Net joga užsiimu ant ežero kranto, o 24-erių trenerė Oksana jau išmokė mane stovėti ant galvos. Vakarais su mylimuoju žaidžiame stalo tenisą, nes miesto viešose vietose daugybė šio žaidimo stalų.
 
- Aktyviai dalyvaujate visuomeninėje veikloje, fotografuojate, rodos, niekad nesustojate. Ar tai nevargina?
- Kurti niekada nepavargstu, nes man tai - didelis džiaugsmas. Taip išreiškiu save, todėl tai mane turtina, stiprina ir suteikia energijos. Dažniausiai nuovargis ateina ne dėl projektų gausos, o dėl to, kad tiesiog nerandu laiko sau. Juk tai yra gyvybiškai svarbu kiekvienam žmogui – nors vienam ramiai pasėdėti kambaryje. Man geriausias poilsis - laikas su mylimu žmogumi. Tiesiog dėl to, kad šalia jo galiu būti savimi. Be to, juk labai daug energijos iššvaistome prisidengdami kaukėmis, kuomet išeiname į viešumą.
 
- Sportas, kaip suprantu, irgi yra vienas jūsų energijos šaltinių?
- Negalvoju apie sportą kaip apie reikmę: atradau jo teikiamą džiaugsmą, kai atsisakiau visų lūkesčių, kai ėmiau vertinti aktyvumą patį savaime, bet ne kaip būdą konkretiems rezultatams siekti. Tiesiog ėmiau mėgautis, kelti sau linksmus iššūkius. Pavyzdžiui, išsimaudžiau ežere gegužės pradžioje, kai dar nebuvo šilta. Ir tai buvo nuostabi patirtis. Manęs visiškai nemotyvuoja noras turėti gražų užpakalį ar dailias šlaunis. Mane motyvuoja nuotykiai ir gyvenimo džiaugsmas.
 
- Kokį maistą renkatės dažniausiai?
- Aš tiesiog dievinu indiškus kari troškinius, kuriuos man ruošia mano vaikinas. Jis yra geriausias šefas pasaulyje! O šiaip rytais valgome grikius su daržovėmis arba avižų košę, iš vakaro užpiltą kefyru. Mėgstu salotas su burokėliais ir sūriu, kartais mėginu ką nors pagaminti pagal receptus iš knygų ar tinklaraščių.
 
Vertinu gerą maistą ir stengiuosi, kad jis dominuotų mano racione. Tačiau tikrai nesu kokia „atsivertusi“ sveikatos fanatikė, suradusi gyvenimo prasmę sveikoje gyvensenoje. Mėgstu vyną ir prancūziškus ragelius. Be to, neturiu nei sulčių spaudyklės, nei modernaus plakiklio daržovių kokteiliams.
 
- Papasakokite apie savo grožio ritualus.
- Aš naudoju vien aliejus ir priemones, kurios yra veganiškos, be parabenų ir nėra išbandytos su gyvūnais. Labai mėgstu kokosų, avokadų, nakvišų aliejus. Nenaudoju šampūnų ar muilų iš prekybos centrų. Mane net pykina nuo visų dirbtinai prikvėpintų priemonių skleidžiamo kvapo, todėl instinktyviai norisi rinktis ekologiškus dalykus. Taip tikrai nebuvo visada, bet su laiku mano pačios sąmoningumas auga.
 
- Jūsų socialinių projektų centre nuolat atsiduria moterys. Kodėl?
- Moterys visada man buvo svarbios kūryboje: fotografavau jas nuogas gamtoje, vėliau perėjau prie socialinių projektų, nes supratau, kad jais galiu keisti visuomenėje man nepatinkančius dalykus ar bent atkreipti į juos dėmesį. Esu aistringa kovotoja už lyčių lygybės įtvirtinimą. Visa tai tarpusavyje susiję. Pati esu labai laiminga ir įsimylėjusi moteris, kuri turi didelių tikslų, ambicijų ir nebijo pastovėti tiek už save, tiek už kitus.