- Jūs ir televizijos laidų, renginių vedėja ir influencerė, studentė, buvusi krepšininkė... Kaip toks jaunas žmogus per trumpą laiką gali suderinti tiek skirtingų veiklų?
- Man smagu, kai yra daug veiklos, nesėdi vienoje vietoje, netinginiauji. Paprastai susiplanuoju dieną ir per ją noriu nuveikti kuo daugiau. Mane džiugina tas geras darbo nuovargis.
Tiesa, esu gerai pasimokiusi, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Tad nebeplanuoju gyvenimo toli į priekį. Kažkada buvo laikas, kai galvojau, kad krepšininkės karjerą baigsiu būdama kokių trisdešimt šešerių. Deja, po kelių itin sunkių traumų viską teko baigti žymiai anksčiau. Yra daug norų ir svajonių, bet pradedu manyti, jog apie kai kuriuos dalykus svajoti reikia tyliai ir nuosekliai dėl jų dirbti, tada ir išsipildys.
 
- Kuri sfera, pabaigus krepšininkės karjerą, dabar jus žavi labiausiai?
- Dar pati netikiu, kad esu televizijos laidų vedėja ir galiu užsidirbti iš socialinių tinklų. Dabar tiesiog mėgaujuosi gyvenimu ir nesirenku vienos veiklos, kol galiu suderinti kelias. Laidų vedimas, sakyčiau, yra banguotas: po gerai pavykusios laidos džiaugiuosi, jeigu nepavyksta kas nors, nervinuosi, kad nesiseka. Bet ši veikla man labai patinka.
 
- Šiuo metu LSU studijuojate sveikatingumą ir asmeninį treniravimą. Tai planas ateičiai?
- Dabar jau taip. Buvau įstojusi į finansų ekonomiką, nes man patiko matematika. Bet kadangi negalėjau suderinti sporto, darbo ir mokslų, mečiau. O po visų traumų svarsčiau, kas man dar būtų įdomu ir perstojau į LSU. Dabar, po tiek reabilitacijų jau ir praktiškai nemažai žinau. (Juokiasi.) Ši sritis man patinka ir manau, kad ateityje galėtų tapti mano darbo dalimi.


 
- Jūsų gyvenime nestabdo net fizinės traumos. Vieną dieną transliuojate vaizdus po kryžminių kelio raiščių operacijos, kitą jau vedate lenktynes. O mokate nieko neveikti?
- Tiesą sakant, po tos operacijos man buvo kančia, kai reikėjo keturias dienas nieko neveikti, nes be galo skaudėjo koją. Daug vaikščioti negalėjau, nes skaudėjo net gulint. Maniau, kad bus lengva tas kelias dienas pragulinėti nieko neveikiant, atrodė, kad buvau to pasiilgusi. Bet jau pačią pirmą dieną mane užplūdo darbo skambučiai, pasiūlymai ir aš vėl pradėjau galvoti apie darbus.
 
- Tad jeigu jums lieptų savaitę pabūti ramiai, tikriausiai nerastumėte sau vietos?
- Jeigu mane uždarytų miške, sodyboje, gal ir pasimėgaučiau gamta atsijungusi nuo visų socialinių tinklų. Pailsinčiau galvą, sportuočiau, plaukiočiau. Manau, tai būtų tobula. Bet jei mane uždarytų bute, išprotėčiau, tikrai.
 
- Nepaisant traumų, operacijų, nutrūkusios karjeros krepšinio aikštelėje – visada šypsotės. Iš kur tiek pozityvo?
- Visi sako, kad daug šypsausi ir esu pozityvi. Mane galbūt supa pozityvūs aplinkiniai, mano sužadėtinis (krepšininkas Edvinas Šeškus – red.past.). Be to, mane visuomet palaiko šeima... O galiausiai pastebėjau, kad jeigu šypsaisi žmonėms, jie tau šypsosi atgal ir tai sukuria daug geros nuotaikos. Tačiau turiu ir jautriąją pusę, kurios tiesiog visiems tiek nedemonstruoju. Po jau trečiosios kelio raiščių operacijos supratau, kad karjerą krepšinio aikštelėje teks pamiršti, o pasikartojus traumai prieš pat gimtadienį gerokai išsiverkiau, išliūdėjau. Ir dabar dar kartais būna, bet nenoriu tame užsisukti. Svarbu mokėti rasti kuo džiaugtis kasdienybėje, kad ir paprastais, mažais dalykais.
 
- Sakoma, sportas – sveikata. Tai kodėl iš jūsų daugiau girdisi prisiminimų apie traumas nei pasidžiaugimų sveikata?
- Profesionalų sportą tiek dažnai lydi traumos, kad gerą sveikatą pakankamai sunku išlaikyti. Dėl to visi garsieji pasaulio futbolininkai ar krepšininkai ir uždirba gerus pinigus, nes jiems po to reikia daug metų reabilitacijos, kuri brangiai kainuoja. Tiek save sužalojus jau sunku ką bedirbti. Man dabar po paskutinės operacijos reikės gal kiek daugiau nei pusės metų atsigauti, kad vėl galėčiau aktyviau gyventi ir šiek tiek drąsiau sportuoti. O smulkių traumų gal nė neverta skaičiuoti: nuskelti dantys, praskelti antakiai, rankų ar pirštų lūžiai, išnirimai... Profesionaliame sporte traumos yra dažnos ir nenuspėjamos - nepavyks pasikišti pagalvės kaskart.


 
- Tiek judantis žmogus turbūt gali valgyti viską ir nesukti sau galvos, ar vis dėlto laikotės sveikos mitybos principų?
- Kaip čia pasakius. Sportuojant reikia mitybą prisižiūrėti, bet už gerus genus galiu padėkot ir tėvams. Tikrai galiu valgyti kiek noriu, mano figūra dėl to nei kiek nesikeičia. Ir tikrai nesu abejinga picoms, kebabams, be to, esu visiška smaližė ir tuo mėgaujuosi. Tačiau sveikiau valgyti stengiuosi vien dėl to, kad neterščiau organizmo iš vidaus. Dėl tos pačios priežasties nerūkau ir nevartoju alkoholio. O dabar, kadangi Edvinas nori šiek tiek svorio numesti, man tenka apriboti skanėstus ir neerzinti jo, tad dviems dar lengviau sveikai maitintis.
Bet kalbant apie figūrą, man nepatinka, kad dabar socialiniuose tinkluose galima pastebėti, jog dažna stengiasi lieknėti. Atrodo, kad čia visos turi būti lieknos, laibos, gražios, nieko nevalgyti. Manau, kad tai sukelia jaunoms merginoms dideles psichologines problemas ir iškreipia mąstymą. Iš tiesų, mes visos esame skirtingos ir turime būti skirtingos.
 
- Dar viena jūsų aistra – stilius, mada ir drabužiai...
- Šopoholikė. Turiu priklausomybę gražiems drabužiams ir madai. Spintoje drabužiai jau nebetelpa. Edvinas sako, kad kai įsigysime nuosavą būstą, vienas kambarys bus tik spinta, kad tilptų visas mano turtas. Gal ir norėtų kartais, kad to garderobo būtų mažiau, bet ką jau... Man net gaila, aktyvus gyvenimo būdas mane dažniau skatina rinktis sportinio stiliaus, patogius drabužius. Bet ir jų būna stilingų. Kai tik turiu progą, aviu ir aukštakulnius, mėgstu rengtis elegantiškai, stilingai. Dabar po truputį planuojame vestuves. Jos bus princesiškiausios, kokios tik gali būti. (Juokiasi.)