- Dažnai sakoma, kad mediko mokslų kelias ašaromis klotas. Jūs įgijusi dvi visiškai skirtingas profesijas galite palyginti: sunkiau mokytis aktorystės ar medicinos?
 
- Be abejonės, sunkiau mokytis aktorystės. Medicinoje, jei turi fenomenalią atmintį, studijuojant gali išgyventi vien jau dėl to. Net jei esi visiškai kvailas, bet gerai įsimeni dalykus – mediku tapti pavyks. O aktorystėje tave laužo emociškai, treniruoja dvasiškai, tiesiog siekia perlaužti charakterį. Kadangi mano atmintis nebloga – lengvai išmokdavau didelius tekstus, odontologiją pavyko pabaigti be didelio streso. Į mediciną stojau mokytis prieš daugiau nei dešimt metų, taigi jau esu tvirtai stovinti ant kojų medikė.
 
- Teatro bendruomenei – akibrokštas...
 
- Jie kaip tik palaikė, džiaugėsi, kad galiu rinktis. Kadangi mokykloje turėjau gerus balus, nereikėjo nė egzaminų perlaikyti. Supildžiau dokumentus ir ramiai laukiau rezultato. Įstojus mokytis aplinkiniai sveikino, kad galiu ir turiu galimybę pasukti kitu keliu.
 
- Ir kaip ten – už posūkio?
 
- Man gerokai smagiau ir įdomiau tiesiog nueiti į teatrą ir pasižiūrėti, ką aktoriai ten veikia, nei būti jame. Viena yra įsivaizduoti, kaip teatre verda gyvenimas, koks bus tavo darbas, visiškai kita – kai ten iš tiesų atsiduri. Iššūkių tikrai nemažai. Prasidėjo virsmas vidiniame pasaulyje. Pagalvojau apie tai, kaip noriu matyti save po dešimties metų: kaip atrodysiu keturiasdešimties, penkiasdešimties. Pagyvenusių aktorių gyvenimas Lietuvoje yra liūdnas. Tai – jaunystės profesija. Teatre vaidinau mažai. Nebuvau į jį per daug įnikusi, tik tuo laiku, kai studijavau. Ne ilgai trukus baigusi studijas teatrą palikau. Už tai buvau daugiau matoma televizijoje, reklamose.
 
- Prie sprendimo keisti specialybę prisidėjo atlyginimo klausimas? Odontologija – pelninga sritis, priešingai nei bohemiškų aktorių, kurie gyvena iš idėjos. Kiek ilgai gali būti gyvas vien teatru ir menu?
 
- Tai – absurdiška: teatre atlyginimas yra nesuvokiamas. Dar studijuojant akademijoje pirmame kurse Nacionalinio dramos teatro režisierius Jonas Vaitkus mane pakvietė vaidmeniui vienam ypatingam spektakliui. Jame kartu turėjo vaidinti ir patys pačiausiai aktoriai: Dainius Gavenonis, Dalia Michelevičiūtė, kitos žvaigždės. Atėjo kalba apie atlyginimus. Nebepamenu tiksliai, kokia suma buvo įvardinta, kažkas panašaus apie penkiasdešimt litų. Toks kosmosas! Atsimenu labai juokiausi. Pasiūlymą priėmiau, bet ne dėl pinigų.
O Jonas Vaitkus iš mūsų juokdavosi. Sakydavo, ką tu ten darai toje televizijoje. Milda, pražūsi. Buvo madinga lyginti televiziją su teatru. Suprask, čia menas, ekskliuzyvas, o ten labai blogai.
Kalbant apie odontologiją, nėra ką lyginti lietuvių aktorių algos su odontologų, dirbančių Anglijoje. Tačiau darbas atsakingas, keliantis daug streso. Už tai deramai atlyginama. Be to, vis dar mokausi ir važinėju į Londoną mokytis estetinės odontologijos, pati gyvenu šalia Londono.
 
- Nesakykite, kad taip nusivylėte lietuviška algų sistema, kad dėl to ir iš šalies pabėgote.
 
- Išvažiavau dėl daugelio priežasčių. Ne tik dėl darbo. Lietuva man pernelyg maža ir šalta šalis. Norėjau nuotykių, geresnio klimato, daugiau įvairovės. Jau studijuodama odontologiją žinojau, kad vyksiu dirbi į užsienį. Visada svajojau gyventi anglakalbėje valstybėje. Daug pasirinkimo nebuvo: Airija nelabai traukė, Amerika – per sudėtinga vizų ir dokumentų atžvilgiu, Australija net nežinau, kur yra, Anglija – vienintelis variantas. Viskas pagal planą. Pabėgau iš Lietuvos, bet ne nuo lietuvių. Turiu daug pacientų iš Lietuvos, mane jie atpažįsta iš televizijos. Jie mane dar laiko aktore, nustemba pamatę, ką čia darau, nes Lietuvoje odontologe padirbau tik pusmetį.
 
- Iš to, su kokiu stipriu akcentu kalbate ir sunkai dėliojate lietuviškai sakinius, suprantu, kad jus gerai įsuko angliška kultūra.
 
- (Juokiasi) neturiu su kuo pasikalbėti lietuviškai. Tik telefonu su lietuve drauge pasikalbame. Dirbu angliškoje klinikoje, aplink mane kolegos vien užsieniečiai. Televizoriaus namuose neturiu. Į Lietuvą grįžtu retokai... Bet visada paskaitau naujienas, kaip sekasi mūsiškiams, kas įvyko. Nesu atitrūkusi.
 
- Medikui odontologui palanku Anglijoje įleisti šaknis? Lietuvoje turime ypač daug privačių odontologijos kabinetų, konkurencija milžiniška. Kad būtum pripažintas savo srityje, reikia gerai paplušėti.
 
- Medikai Anglijoje ypač vertinami. Jiems keliami aukšti standartai, pacientai labai reiklūs. Su jais turi mokėti ypač gražiai komunikuoti. Lietuviams trūksta kultūros, ką anglai ypač vertina: jiems mandagus aptarnavimas – viskas.
 
- O kaip paslaugų lygis? Lietuviai, pavyzdžiui, gali pasigirti kruopštumu. Kalbama už tai ir yra vertinami užsienyje.
 
- Valstybiniame sektoriuje veikia NHS (National Health Service red. past.), kaip pas mus poliklinikos. Ten yra didelis chaosas. Tiesiog tragedija. Labai žemas paslaugų lygis, viskas skaičiuojama taškų sistema: keik pacientas jų surenka, tiek gauna pinigų paslaugoms. Medikai už tai skuba, lekia, nesistengia, kokybė prasta. Gėda. Net dar dabar deda sidabrines plombas, o mes Lietuvoje dar universitete juokdavomės iš jų. Čia sidabrinės plombos vis dar populiaru, visi vaikšto sidabrinėmis burnomis. Prastai. Pati visą laiką dėl to dirbau tik privačiame sektoriuje.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!