- Monika, kaip savyje atradote menininkės gyslelę? Iš kur semiatės kūrybinio įkvėpimo?
- Man atrodo, kad menininkės gyslelė visada buvo manyje, visada buvau kūrybiškas, svajingas vaikas, tik dabar galvoju, kad buvau savyje tą meniškumo gyslelę kažkur paslėpusi… Leidau gyvenimo aplinkybėms mane nunešti kiek kitokiu keliu, o paskui supratau, kad nuėjau per toli nuo tikrosios savęs. Vėliau apėmė liūdesys, apatija, bejėgiškumo būsena - tai ragino mane atrasti kūrybiškumą ir jį pradėti puoselėti.
O dėl įkvėpimo... galvojau, kad man dar nėra taip buvę, kad jo pritrūktų... Tapau dar palyginti ne tiek ilgai, bet net jei mane prikeltų vidury nakties, tikrai žinočiau, ką reikia daryti (Šypsosi). Manau, kad taip yra dėl to, kad didžiausias įkvėpimas mano pačios vidinė būsena, nes kai tapau, atsiduodu akimirkai čia ir dabar.
Dabar savo darbus keliu į instagramo puslapį @manikeart, tačiau jau šią savaitę planuoju atidaryti naują internetinį puslapį. 
 
- Kaip jūs pati apibūdintumėte savo tapybos stilių?
- Manau, kad tai yra abstraktus menas, mano darbuose tam tikra prasme žmogus vaizduojamas iš mentalinės pusės. Mano darbų serija vadinasi „Signalai“, aš iš tiesų savo paveikslais kalbu apie žmogaus ir gyvenimo ryšį - kaip žmogus kalbasi su gyvenimu. Manau, kad vienas tos kalbos būdų yra signalai - tai išgyvenimai, patirtys, jausmai, kuriuos mums atsiunčia gyvenimas. Man ši idėja graži, ją jaučiu ir norisi man ją perteikti savo darbuose.
Tiesą pasakius, ir mano kūryba atsirado iš liūdesio, nes aš visą laiką jaučiau, kad gyvenimas man ką nors nori pasakyti, tarsi net badė pirštu: „Monika, žiūrėk“, bet aš vis nekreipdavau dėmesio…
Lapkritį Pasvalio bibliotekoje vyko mano pirmosios paveikslų paroda „Signalai“. Ateityje taip pat stengsiuosi rengti parodas, planuoju savo meną parodyti ir kitiems miestams.
Įdomu tai, kad patys žmonės mane susiranda, parašo, pagiria mano kūrybą. Man tai svarbu! Išties esu gana savikritiška, ir jei ne palaikymo žodžiai, gal net išvis negalvočiau, jog mano kūryba gali ką nors sužavėti ir įkvėpti…Tad kai žmonės pasidalina, man būna didžiausias džiaugsmas ir aš jiems esu labai dėkinga (Šypsosi).


 
- O kaip dabartinė, išties sudėtinga ir beprecedentė geopolitinė, situacija paveikė jus, menininkę?
- Išties paveikė… Buvo sunku ne tik kurti bet net ir apskritai daryti ką nors buitiško… Kažkur nukreipti mintis, nepasiduoti nerimui, baimei…
Kita vertus, mane visa šita baisi situacija supurtė, privertė pamąstyti, kad viskas aplink trapu ir gali bet kada baigtis, todėl dar labiau pradėjau vertinti stipriąsias, išskirtines ir ne visų turimas savybes: drąsą, ryžtą, asmens unikalumą, išskirtinumą. Manau, kad galima atimti iš žmogaus viską, tačiau išvardytų savybių neįmanoma… Ir tai ir yra būtent tai, kas ves tokį žmogų į priekį.
Labai džiaugiuosi, kad šiandien galiu laisvai kurti ir tai yra mano didžiausia stiprybė, kurią dar labiau branginu. Manau, kad visa ši ypač sudėtinga situacija Ukrainoje lėmė tai, jog dar labiau viską vertinu.
 
- Tapyba šiuo metu yra vienintelė jūsų veikla?
- Esu įkūrusi vaikų žaidimų kambarį „Naminukas“. Kai gimė sūnus, norėjosi bendros veiklos, kad kartu galėčiau ir dirbti, tad pasirinkau šią idėją. Šiuo metu nesu tiek įsitraukusi į šią veiklą kaip anksčiau, tačiau kiek galiu, tiek prisidedu prie jos gerovės.
Dar groju muzikos grupėje „Discovers“. Tad ir tapau, ir groju, ir dar šiek tiek verslauju (šypteli).


 
- Dar ir grupė! Grojate ar dainuojate?
- Pasiūlymas dainuoti grupėje atėjo kartu su noru tapyti - kažkaip viskas vienu momentu. Esu pabaigusi muzikos mokyklą, tačiau dvejojau, ar priimti šį pasiūlymą, nes nemuzikavau profesionaliai. Puikiai pamenu, tuo metu jaučiausi kaip mažas vaikas, kuris labai labai nori, bet labai labai bijo, bet užsimerkia ir vis tiek padaro.
Man labai pasisekė, kad patekau į tokią grupę, kurioje susirinkę geri, šviesūs, talentingi žmonės. Jie man nuo pat pradžių padėjo, skatino eiti muzikiniu keliu. Šiuo metu groju klavišais ir po truputį, labai mažais žingsneliais bandau dainuoti. Esu be galo dėkinga grupės nariams už paskatinimą eiti toliau, patarimus, kadangi kiekvieną kartą išdrįsusi užlipti ant scenos (o tai patikėkite labai sunku) jaučiuosi tvirtesnė kaip žmogus ir paaugusi kaip asmenybė.
 
- Monika, esate mama. Viename interviu esate užsiminusi, kad motinystė smarkiai jus pakeitė. Gal tai ir buvo akstinas kurti?
- Mano sūnui septyneri ir ką tikrai žinau, kad vaiko atsiradimas tikrai perverčia visą ligtolinį gyvenimą aukštyn kojom ir to nepajusti, manau, neįmanoma. Esu įsitikinusi, kad vaikai - mūsų didžiausi mokytojai. Jie priverčia į save pažvelgti iš visokių visokių pusių, todėl drąsiai jį vadinu savo gyvenimo mokytoju! Niekas kitas manęs taip stipriai nieko neišmokė kaip jis. Mane pačią sūnus moko labiausiai ir manau tai tęsis visą gyvenimą.


 
- O kaip šiuo įtemptu laikotarpiu palaikote sveikatą?
- Turiu savo sveikatingumo, sporto rutiną, kurios laukiausi jau net nebežinau kiek metų, bet daug - du kartus per savaitę drauge su kineziterapeute sportuoju intensyviai, pastebėjau raumenų sustiprėjimą, jaučiuosi tvirtesnė, stipresnė. Tai tapo gražiu įpročiu, be kurio nebeįsivaizduočiau kasdienybės - tai palaiko mano fizinę, psichologinę, emocinę sveikatą.
Dabar, atšilus orui, mėgstu bėgioti ankstyvais rytais, man patinka jausti, kaip prasideda diena, kaip bunda gamta - mėgaujuosi tuo ir kai tik turiu galimybę, išbėgu.
Taip pat džiaugiuosi, kad gyvenu tokiame krašte, kur šalia tėvai ir uošviai, auginantys daržoves, tad turiu galimybę maitintis sveikais produktais. Žinoma, ir pati prisižiūriu - stengiuosi maitintis subalansuotai, gauti visas naudingas medžiagas.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!