- Modesta, sportinėje karjeroje nuėjote ilgą kelią, dalyvavote olimpinėse žaidynėse Pekine. Šiandien gyvenimo posūkis netikėtas – esate labdaros renginių organizatorė. Kaip gimė idėja remti vaikus?
- Esu iš neturtingos šeimos, mano tėvai nebūtų išgalėję manęs išleisti į sportą, todėl pati turėjau galimybę profesionaliai sportuoti tik rėmėjų dėka. Būdama vienuolikos supratau, kad užaugusi norėsiu už man suteiktą gerumą atiduoti duoklę - paremti tuos, kam reikia finansinės paspirties sporto srityje.
Pernai pažadą sau ištesėjau. Anksčiau neturėjau tam nei laiko, nei jėgų, o galbūt ir tam tikro nusiteikimo. Koją kišo ir tai, kad gyvenu ne Lietuvoje. Daryti gerus darbus gyvenant per atstumą ir suburti labdarai reikiamus žmones tikrai nelengva.
 
- Remiate tik jaunuosius dviratininkus?
- Manau, kad sportas - tai galimybė užaugus tapti kažkuo daugiau, todėl remti pradėjau nuo dviračių sporto. Taip norėjau atsidėkoti ir treneriui Algimantui Buivydui už meilę, rūpestį ir atsidavimą darbui. Jis tiesiog padėjo man užaugti.
 
- Ar pasiteisino jūsų pirmas įsteigtas labdaros fondas „Auginam Lietuvai čempionus“, į kurį subūrėte šalies verslininkus? Lietuviai noriai linkę dalytis geru?
- Pastebėjau, kad Lietuvoje žmonės kuo mažiau turi, tuo labiau nori duoti. O turtingesniems atsisveikinti su pinigėliais sunkiau. Visų pirma žmones reikia motyvuoti ir padėti suprasti, kodėl aukoti yra svarbu. Be to, pastebėjau, kad lietuviai kuklūs. Bijo džiaugtis darydami gerus darbus. Sakyčiau net liguistai nenori to viešinti. Čia vis sakoma, kad gerus darbus reikia daryti tyliai. Aš tam nepritariu. Priešingai, manau reikia garsiai apie tai kalbėti ir taip motyvuoti aplinkinius.
Taigi po truputį subūriau apie save man pritariančiųjų ratą. Esu be galo jiems dėkinga už paramą ir jaunųjų dviratininkų palaikymą.



- Kaip pati vaikystėje susidomėjote dviračių sportu? 
- Mano dėdė Saulius Janeliūnas tapo Sovietų Sąjungos dviračių sporto čempionu. Tai mūsų visai giminei buvo kaip stebuklas, lyg būtų padiktavęs visiems ateities planą. Ypač darė įspūdį jo kelionės po užsienį, Ameriką. Mūsų šeimai tai atnešė stiprią motyvaciją, pasėjo svajonę. Didžiavomės juo, norėjome sekti jo pėdomis. Visi broliai ir pusbroliai ėmėme lankyti dviračių sportą – taip stipriai buvome įkvėpti.
Važiuodavome su visa šeima dviračiais – aš nors jauniausia, aplenkdavau visus savo mažyčiu dviratuku. Tai pastebėjęs brolis užrašė mane į rimtesnes varžybas. Spyriojausi, nenorėjau dalyvauti, bet įkalbėta nuvykau ir...laimėjau (juokiasi). Manęs laukė įspūdingas prizas – pirmasis į Lietuvą atvežtas dviratis su pavaromis. Nuo to laiko treneriai manęs nepaleido.
 
- Patyrusi, ką reiškia profesionalaus sportininko gyvenimas, sūnui linkėtumėte sportinės karjeros?
- Sūnui ir visiems vaikams palinkėčiau būti laimingiems ir užsiimti tuo, ką jie sugeba geriausiai. Jei atvirai, turbūt nelinkėčiau. Sportininkų gyvenimas nuo pat mažens labai sunkus – čia didelė disciplina, krūvis, be proto daug streso, nuolat turi prisitaikyti prie oro sąlygų. Svarbu ne tik talentas, bet ir nusiteikimas. Jei turėčiau finansų, verčiau sūnų norėčiau išleisti į geresnius mokslus, kad įgytų gerą specialybę ir nereikėtų taip vargi, kaip teko man.
Tačiau, jei tai būtų vaiko svajonė, jis turėtų didelių ambicijų, būčiau pirmasis žmogus palaikantis kiekviename žingsnyje.


 
- Kiek pačios gyvenime liko sporto?
- Šiuo gyvenimo laikotarpiu su profesionaliu sportu nesu susijusi. Dvidešimt metų gyvenau vien sportu, domėjausi tuo aktyviai, tačiau dabar esu smarkiai nutolusi. Kita vertus, dviratis - mano kasdienybė, važinėju kasdien, taip aplinkinius stengiuosi motyvuoti sportuoti. Be to, jau penkerius metus Monake, kuriame gyvenu, organizuoju didžiulį labdaros renginį. Jis susideda iš dviračių važiavimo ir puotos. Surinktas lėšas skiriame neįgaliems vaikams paremti. Taigi dviračių sportas kasmet mano širdyje. Tai - tikroji mano meilė.
 
- Iš akcento suprantu, kad esate labai nutolusi nuo Lietuvos. Kaip atrodo jūsų gyvenimas tarp Monako ir Londono? 
- Tikrai taip jaučiasi? (nustebusi juokiasi). Na, Lietuvą palikau būdama aštuoniolikos. Čia grįždavau tik į studijas Kūno kultūros akademijoje. Tiek metų jau prabėgo svetur...
Šiuo metu gyvenime neturiu jokios monotonijos, todėl sunku net nupasakoti, kokia mano kasdienybė. Kiekviena diena vis kitokia. Gyvenimas Monake kuklus ir sukasi aplink sūnų ir darbus. Kartu su nauju mūsų šeimos šuneliu palydžiu sūnų į mokyklą. Vėliau kimbu į darbus: dalyvauju susitikimuose, susijusiuose su labdaringa veikla, užsiimu nekilnojamu turtu. Po pamokų nuvykstu pasiimti sūnaus, pavakarieniaujame ir gulamės miegoti. Na, o Anglijoje kaip diena - taip naujiena (juokiasi). Čia kaskart laukia daug renginių. Anglijoje mano gyvenimas išties įspūdingas ir įvairus.
 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!