- Laura, kaip pasikeitė profesionalių sportininkų dienotvarkė karantino metu? 
- Sportavome namuose. Ne vienas buvome įsirengę tiesiog sporto sales. Aplinkybės privertė suktis kaip išmanome. Namuose man teko ir pašaudyti, ir su špaga padūrinėti į kamuoliuką. Bet paskelbus, kad Olimpinės žaidynės atidedamos metams, verstis per galvą nebėra prasmės. Žinoma, palaikyti sportinę formą reikia.
 
- Mamos skundžiasi, jog mokslai nuotoliniu būdu per karantiną buvo didžiausias iššūkis. 
- Viską apsunkina tos technologinės sistemos. Pilna įvairių programų, prie kurių dar reikia mokėti prisijungti. Čia atšviesti, čia nuskenuoti, čia išsiųsti. Pradinukams krūvis tikrai yra per didelis. Be tėvų pagalbos jie neišsiverstų. Gerai, kad mes su vyru galime pirmą pusdienį daugiau pabūti namuose, o pasportuoti kitu metu.
 
- Ar jau grįžtate į sau įprastą sportinį ritmą?
- Taip, mums įprastas sportinis ritmas sugrįžta vis švelnėjant karantino draudimams. Neseniai leista ir baseine plaukioti. To ištisus dvejus mėnesius tikrai trūko. Stadionas taip pat jau atidarytas, o nuo vasaros pradžios žadama čia leisti sportuoti ir vaikams. Taip pat atidarytos ir sporto salės, todėl galime judėti nevaržomai.
Vis dėlto tai, kad neįvyks Olimpinės žaidynės, keičia visas kortas. Dėl to nebus rengiamos daugelis varžybų, viskas atidėta, taigi šiemet vasarą turėsime kitokią. Siekti aukštų rezultatų, palaikyti ypač gerą formą ir plėšytis, bent jau man, nėra prasmės. Juk tikslas – Olimpinės žaidynės. Dabar mano užduotis tik palaikyti fizinę formą. O nuo rudens, jei nepasikartos viruso protrūkis, ruošimės pagal planą Olimpinėms žaidynėms.
 
- Kaip atostogausite vasarą, jei kaip sakote, turite galimybę per daug nesidraskyti dėl sportinės formos ir varžybų?
- Sportininkai neatostogauja. Vis dėlto tai, kad šią vasarą neturėsime tokių didelių krūvių, tam tikra prasme pailsėsime, laukia ramesnis metas. Nėra prasmės persitempti. Paprastai mūsų vasaros būna tokios įtemptos, kad net nepastebime, nei kada jos ateina, nei kada baigiasi. Pakeliame didelį krūvį: būna daug kelionių, varžybų, stovyklų. Taigi sportininkų laukia mums neįprasta vasara.
 
- Prie gero greit įprantama. Žinote, kaip su namine kate: sykį išleisi į kiemą, namo nebeprisiviliosi - pajus laisvę. Nebus sudėtinga vėl sugrįžti į ritmą? 
- (Juokiasi.) Be abejo, bus sudėtinga. Bet, jei per tą laiką neiškrisime visai iš ritmo, palaikysime fizinę formą – sugrįžti į vėžias sunkumų neliks. Kai turi tikslą ir žinai dėl ko gyvenime tai darai, papildomos motyvacijos nereikia.
Be to, sportininkams karjeros pertraukėlės pasitaiko dėl traumų. Kuriam laikui iškritus iš savo vėžių į jas sugrįžta tik kantriausi. Patyrus traumą labai svarbu leisti sau visiškai pagyti, neskubinti įvykių. Tai, kad sportininkai prieš traumas užmerkia akis, dažniausiai ir būna priežastis, kodėl dėl jos tenka stabdyti karjerą.
 
- Vadinasi, kantrybės turite. Pačiai pavyko po sudėtingos kojos traumos vėl sugrįžti prie profesionalaus sporto. O kiek prie to prisideda medikai?
- Dėl operacijos labai daug konsultavomės su užsienio gydytojais. Buvo visokių nuomonių, kaip geriausia tai padaryti. Vis dėlto nutarėme operuotis Lietuvoje pas geriausią mūsų šalyje ortopedą-traumatologą profesorių Rimtautą Gudą. Džiaugiuosi dėl savo sprendimo – jam sakau nuoširdų ačiū. Gydytojas su manimi nuo pat pradžių buvo atviras, dėmesingas.
Užsienyje yra visai kitaip. Padaro operaciją chirurgas ir toliau jaučiasi nebeatsakingas už tave. Buvo net tokių, kurie tiesiog pasakė, kad neturėčiau vilčių – į sportą jau nebesugrįšiu.
Po operacijos ilgą laiką mane prižiūrėjo fantastiškas treneris ir kineziterapeutas Zigmas Živatkauskas. Su juo praėjome ilgą reabilitaciją. Dėl jo patarimų neskubėti sugrįžti į sportą vėl atsistojau ant kojų. Man sakydavo, jei paskubėsiu, neklausysiu, kas liepta, – antro šanso nebus. Dėl to į reabilitaciją žiūrėjau atsakingai, viską dariau pamažu. Visur po truputį, nuolat pristabdydama save. Traumos gydymas - ištisinis nesibaigiantis darbas, priežiūrą kojai turiu skirti didžiulę net ir dabar. Specialūs tempimo pratimai, krūvio paskirstymas, specialūs bateliai, vidpadžiai, tepaliukai... Traumos vis tiek palieka savo, ta vieta tampa jautresnė.
 
- Prisidėjote prie akcijos, kviečiančios įsigyti specialius marškinėlius. Gautus pinigus aukojote gydymo įstaigoms įsigyti reikiamą medicininę įrangą ir gydymo priemones. Galima pasmalsauti, kiek lėšų surinkote? 
- Palaikome medikus visų pirma morališkai. Dėkojame, kad jie gelbsti mūsų gyvybes, aukoja savas. Sunku net įsivaizduoti, kaip jie dirba. Teko lėktuvu penkias valandas skirti iš stovyklos su kauke, todėl patyriau, ką reiškia tiek laiko su ja būti. Kaip jie visą dieną su ja ištveria, sunku įsivaizduoti. Taigi palaikau medikus kaip galiu. Marškinėlių prekybos akcija dar nesibaigė, o kiek yra surinkta lėšų, tiesą pasakius, negaliu atsakyti.