Aktorė ir renginių vedėja Kristina Savickytė-Damanskienė (40) sako, kad visų pirma ji yra mama. Teatro studijos ankstyvam ugdymui „Šilkaus pupa“ įkūrėja, mamų mugės savanorių koordinatorė ir kitomis įvairiomis su tėvyste, vaikų ugdymu susijusiomis veiklomis užsiėmusi moteris tikina, kad blogų tėvų nebūna: „Net jei ir nesi tobulas, esi geriausia, ką vaikas galėjo gauti. Jis pats tave pasirinko.“
„Motinystė man vis labiau padeda atrasti save. Labiausiai džiaugiuosi, kad išmokau apginti savo interesus, sugebėti pasakyti, kad kitas neliptų ant galvos. Šiaip jaučiu, kad kaip mama jau pasitikiu savimi ir tai, ką dabar žinau, yra geriausia, ką galiu duoti vaikams“, - sako aktorė ir renginių vedėja Kristina Savickytė-Damanskienė.
-
Dabar daug jaunų tėvų trokšta būti tobuli. Ar jų vaikams nuo to geriau?
- Tėvystė – jautri tema. Kiekvienas turime savo istorijas, šeimas, iš kurių atėjome. Vienus dalykus norime perimti ir kartoti, kuo kitų – kaip tik pabėgti. Tačiau bet kuriuo atveju, manau, svarbiausia yra pasitikėti savimi kaip tėvu ar mama, atsipalaiduoti, būti visokiam. Kai reikia, mokėti atsiprašyti už klaidas. Vaikams reikia tokių tėvų, kokie jie yra iš tikrųjų. Net jei ir nesi tobulas, esi geriausia, ką vaikas galėjo gauti. Jis jau tave pasirinko.
Aišku, nekalbu apie dideles problemas, skurdą, apie asocialius žmones, kurie išvis vaikais nesirūpina. Kalbu apie tai, kas rūpi man, draugams, jų pažįstamų šeimoms, kurie ateina į mano „Šilkaus pupos“ studiją. Žinoma, iškart rasti tinkamus atsakymus nėra lengva. Patarti gali, vyksta daugybė seminarų, tėvystės mokyklų, tačiau yra individualus kelias, kurį turi nueiti kiekvienas tėtis ar mama.
-
Tėvai dažnai pasirenka lengviausią sprendimą – vaikui į rankas įduoda planšetę ar išmanųjį telefoną...
- Pati kiekvieną dieną klausiu savęs, ar ne per daug to
ekrano gauna vaikai? Nors mano pačios sūnui Motiejui - tik ketveri metukai, bet jis mato
ekraną reguliariai. Aišku, ne nuo ryto iki vakaro, bet visokių situacijų būna. Neretai geresne išeitimi atrodo paduoti planšetę, nei vėliau klausytis rėkiančio vaiko. Bet tėvai nenori suvokti, kad iki trejų metų amžiaus vaiko akiratyje apskritai neturėtų būti tokių technologijų...
-
Tačiau kaip realiai izoliuoti atžalą nuo tokių šiuolaikinio pasaulio pagundų?
- Nėra jokio recepto, kaip rasti balansą tarp įvairių kraštutinumų. Kita vertus, į juos dažnai nuveda tėvų rūpestis ir pastangos, domėjimasis, ką geriausio galima duoti vaikui. Pažįstu nuostabių šeimų, kurios propaguoja vadinamąją natūralią tėvystę – gimdoma namuose, vaikas ilgai žindomas, ieškoma alternatyvių vaistams gydymo būdų. Tačiau kitas kraštutinumas – itin griežta vaikų dienotvarkė.
Be abejo, ieškant galima ir suklysti. Tačiau ne vieni tėvai, išbandę įvairių metodikų, išsigrynino savo kelią. Bet čia svarbu įvertinti ir mūsų geografinės platumos, tautos charakterio ypatumus.
-
Pati savo, kaip mamos, kelią jaučiatės atradusi?
- Esu susipažinusi su įvairiomis teorijomis, kokia mama būti ir kaip auklėti vaikus. Bet vis dar esu ieškojimuose. Kai tampi mama, ypač pirmus metus, pernelyg pamiršti save kaip moterį, žmogų, asmenybę.
Tačiau dabar aiškiai suprantu, kad motinystė man vis labiau padeda atrasti save. Labiausiai džiaugiuosi, kad išmokau apginti savo interesus, sugebėti pasakyti, kad kitas neliptų ant galvos. Šiaip jaučiu, kad kaip mama jau pasitikiu savimi ir tai, ką dabar žinau, yra geriausia, ką galiu duoti vaikams. Tai mane labiausiai nuramina.
-
Dėmesį pavyksta padalyti paauglėms dukroms ir mažyliui sūnui?
- Be abejo, kad auginant dvynukes to dėmesio poreikis padvigubėja: tai – du balsai, kuriuos reikia išklausyti, du žmonės, kuriuos reikia apkabinti. Neretai prireikia ir planuoti, kad sugebėtumei tinkamai išlaviruoti. Jeigu nori kokybiškai bendrauti su dukromis, reikia su kiekviena kur nors išeiti atskirai. Arba vienai leisti laiką su mama, o kitai – su tėčiu.
Savaime aišku, jog dabar daugiausiai laiko ir rūpesčio reikalauja sūnus. Tačiau galiu pastebėti, kad Motiejus padovanojo apjungiančios mūsų šeimą patirties. Sūnus suburia mus aplink save, su juo visiems norisi būti. Sesės labai myli, globoja broliuką, o jam jos – žaidimų draugės. Tiesa, kai tik sūnus gimė, dvynės buvo užsiminusios, kad geriau būtų buvusios dviese. Tačiau nesureikšminu tokių žodžių, jaučiu, kad tai daugiau paaugliški kaprizai (
šypsosi).
-
Pasvajojate apie ramų laiką sau?
- Kol kas dar tikrai mažai ką sau leidžiu, pirmoje vietoje visai kiti rūpesčiai (
šypsosi). Tačiau kalbant apie savęs palepinimą, tai visų pirma – laikas, praleistas su knyga. Taip pat mielai rinkčiausi masažo procedūras. Kai jau suriečia nugarą, tada jos tampa prioritetu.
Dar norėčiau rasti su fizine veikla susijusį širdžiai mielą užsiėmimą. Nes sportavimas tik dėl sporto manęs nežavi. Žymiai vertesnis atrodo pasivažinėjimas dviračiais kartu su šeima, nei ėjimas į sporto klubą. Svarbu visur jausti harmoniją ir prasmę to, ką darai.
.jpg)
.jpg "„Man atrodo, kiekvienas drabužis atspindi mūsų išgyvenimus. Kartais norime ryškiai raudonos, o kartais pasineriame į tamsius atspalvius. Aš labai tikiu spalvų energija ir žinau, kad drabužiai mums duoda tam tikrą jausmą“, - sako stilistė Viktorija Šaulytė. J.Misevič nuotr.")
.jpg "Tris kartus pasaulio futbolo čempionato trofėjų į viršų kėlęs Pele, pasak jo sūnaus, gėdijasi savo fizinės būklės. Tuo metu sporto legenda paneigė sergąs depresija, blogėjančią sveikatą jis laiko normalia senėjimo dalimi.")
.jpg)
.jpg)
(1)(1).png)
.jpg)
Komentuoti: