- Filmo „Vesper“ veiksmas vyksta postapokaliptiniame pasaulyje, kuriame griuvusi ekologinė sistema paliestų visus, bent jau tuos kurie išgyventų.
- Tai yra aplinkybės, kuriose gyvena pagrindinė herojė – Vesper. Mes įsivaizdavome, kas būtų jei visi blogiausi scenarijai išsipildytų, kaip žmonija kovotų. Vis dėlto ši istorija yra labiau apie tai, ką reiškia išlikti žmogumi. Kas atsitiko, kad viduramžius pakeitė renesansas? Kas turėtų nutikti, kad ateities viduramžius pakeistų naujas atgimimas?
 
- Ar jums pačiai svarbūs aplinkosauginiai judėjimai, kalbėjimai apie klimato krizes? Tarkim, tai, ką daro Greta Thunberg?
- Kai kūrėme Vesper personažą, Gretą Thunberg buvo inspiracijos šaltinis. Aišku, šios problemos yra svarbios. Kai galvoju apie save, negaliu paveikti šimtų milijonų žmonių, bet galbūt galiu pradėti nuo savęs.


 
- Kokiai auditorijai skirtas filmas? Galbūt jis orientuotas į jaunimą?
- Natūraliai galėtų atrodyti, kad filmas skirtas tik jaunai auditorijai, nes mūsų pagrindinė veikėja Vesper yra paauglė.
Kai kūrėme filmą, kėlėme sau tikslą sukurti pasaką – tamsią, realistinę, kaip Brolių Grimų, tikrai ne Disnėjaus... Tokią, kuri būtų realistinė, moderni, o kartu gyvenimiška. Tokios pasakos yra orientuotos ne tik į vaikus: jos gali kalbėti ir su suaugusiais. Todėl filmą kūrėme daugiasluoksnį, kad kiekvienas personažas turėtų aiškią liniją, metaforą ir žinutę. Galvoju, jaunimas čia pamatys vieną sluoksnį, o suaugusieji – daug kitų sluoksnių. Žinutės, kurios pasieks žiūrovą, ne tiek susisijusios su amžiumi, kiek su gyvenimiška patirtimi.
 
- Filmo scenarijaus rašymas truko trejus metus. Ilgai... Stengėtės filmą prisodrinti mokslinių faktų, prognozių, hipotezių?
- Kuriant „Vesper“, mums reikėjo ne tik sukurti istoriją, bet ir pasaulį. Reikėjo sumąstyti aiškias to pasaulio taisykles, kad žmogus žiūrėdamas filmą patikėtų, jog jie gyvena realiame pasaulyje. Kuris yra po dviejų šimtų metų nuo mūsų dienų.


 
- Filme atpažįstamas tipinis lietuviškas peizažas, senis trobos... O aplink jas – miškas ir pievos, kur auga neegzistuojantys, mirtinai pavojingi augalai, grybai. Papasakokite, kaip šis pasaulis buvo kurtas techniškai?
- Šis pasirinkimas buvo jau scenarijaus lygmenyje. Pirmiausia norėjome, kad filmas nebūtų filmuojamas tik ant žalio ekrano, bet kartu žinojome, kad neturime ir neturėsime tokio biudžeto, bet norėjom visus efektus įgyvendinti tokiame lygyje, kad žmonės tikrai patikėtų.
Holivudas, kai kuria filmus, išleidžia šimtus milijonų dolerių ir netgi tada būna, kad galima prisikabinti, kaip atrodo jų specialieji efektai.
O mes norėjome, kad žiūrovas pajaustų, visą pasaulio fiziškumą: drėgmę, purvą, tekstūras. Šito su žaliuoju ekranu sukurti neįmanoma. Tai manau labai padėjo ir aktoriams, nes jei jis atėjęs į aikštelę mato tik žalią arba mėlyną ekraną, yra vienas vaidybinis įsitraukimas. O kai ateina į aikštelę, kurioje yra sukurta aplinka, jam tada yra lengva įsijausti.
Dirbome su belgų įmone, kuri kuria specialiuosius efektus. Su jais pradėjome ieškoti, kokios galėtų būti formos augalų, grybų, kaip viskas galėtų atrodyti ir būtų organiška.
Įsivaizdavome, kad miškas, esantis šalia, yra genų inžinerijos pakeistas. Žmogus tarsi pasėjo savo DNR pasaulyje, jis jau prarado žmogišką formą, bet atsirado augaluose, gyviuose.
Dėl to stengėmės, kad jų išorė ir tekstūra primintų žmogaus odą. Arba įsižiūrėjus atidžiau gali pamatyti, kad jie kaip ir turi žmogaus plaukus, kai kas turi dantis ar žmogaus nagus. Kad jaustųsi žmogaus pirštas gamtoje, kurioje žmonių daug nebėra, didelė jų dalis jau išmirusi. Net ir mūsų civilizacijos nebėra. Bet žmogaus įspaudas jaučiamas per tuos naujus darinius.
 
- Ar pagrindinės veikėjos vardas – Vesper turi kokią nors žinutę, paslėptą prasmę? Jis gan stipriai kontrastuoja su jos tėčio ar brolio vardais Dariumi ir Jonu?
- Nuo pat pradžių žinojome, kad Vesper vardas bus pavadinime. Mums tikrai svarbu, kad filmo pavadinimas turėtų daugiau reikšmių ir savyje užkoduotų kodų. Vesper reiškia vakarinė malda arba vakarinė žvaigždė. Mums patiko vakarinės maldos prasmė, nes čia lyg to mirusio pasaulio naujos vilties malda. O ji, Vesper, kaip ir atneša tą viltį.
 


- Ką jums reiškia „Auksinis varnas“, aukščiausias apdovanojimas Briuselio tarptautiniame fantastinių filmų festivalyje. Koks jausmas gauti tokį apdovanojimą?
- Kiekvienas prizas ar pripažinimas filmui duoda tam tikros, bent trumpalaikės šviesos. Ji ypač svarbi, kai filmas kuriamas nepriklausomų kūrėjų. Mes neturime Holivudinių biudžetų platinimui. O filmų dabar tiek daug pagaminama, tad kiekviena žinutė ar apdovanojimas, kiekvienas pastebėjimas žiūrovą priartina prie filmo.
Ir šiuo atveju nutiko įdomi skaičių magija. Tai buvo keturiasdešimtasis festivalis. Atvykau į jį su nauju filmu po dešimties metų (prieš dešimt metų buvo „Aurora“). „Vesper“ atidarė festivalį, o uždaryme laimėjome pagrindinį prizą.
- Filme sušmėžuoja kanklės. Jos tarsi raktas į tam tikrus veikėjos sprendžiamas klausimus. Galbūt ir jums šis instrumentas yra svarbus: kaip simbolis, o gal juo esate grojusi ar grojate?
- Ne, deja, negroju. Bet man norėjosi įdėti kuo daugiau lietuviškų detalių į šį filmą ir jo aplinką. Vesper laboratorijoje buvome pakabinę ir lietuvišką sodą. Kai atėjo idėja ir mintis atrakinimo sceną padaryti su muzika. Buvo aišku, reikia arba sukurti visiškai nematytą, naują instrumentą arba tai turi būti kanklės. Kitų variantų nebuvo.
 
- Pabaigai norėčiau pasiteirauti ir pasmalsauti apie jūsų laisvalaikį. Galbūt jis susijęs su vienokiu ar kitokiu laiko leidimu gamtoje?
- Tikrai taip. (Juokiasi) Kuo toliau, tai tampa mano vienintele ir stipriausia vieta, kurioje galiu pailsėti. Nes miesto šurmulys, vis tiek asocijuojasi su darbu, bėgimu, veikla. Daug visokiausių dalykų, kurie vyksta. O jame atiduodi, arba jei gali pasisemti, tai tik kokių nors intelektualių dalykų. Mano protas, dvasia nurimsta, kai išeinu į gamtą, pasivaikštau, įkvepiu, pabūnu tyloje, klausausi paukščių ar tiesiog medžių šlamėjimo. Tai yra be galo svarbu.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!