- Neseniai „Facebook“ paskyroje pareiškei, kad prieš kelerius metus sirgai depresija. Kas tau padėjo išsikapstyti iš slogios nuotaikos?
- Jau septyniolikos metų draugavau su dabartiniu vyru Mariumi, dainavau ir dalyvavau šou „Chorų karai“, kurie man atnešė pripažinimą. Tuomet suvokiau, kad visa tai tėra iliuzija, tai nesu tikroji aš. Galiu save vadinti žmona, dainininke, drauge, bet tai tėra tušti žodžiai, nepaaiškinantys, kas aš esu.
 
Ne visi sau tokius klausimus užduoda, todėl dažnai girdžiu, kad taip darydama tik apkraunu save, nors galėčiau gyventi paprastai. Sirgdama depresija ėmiau ieškoti atsakymų, kodėl manęs netenkina gyvenimas, nors atrodė, kad viską turiu. Pradėjau klausytis vedų paskaitų ir negalėjau patikėti, kad daugelis jaučiasi taip pat. Vėliau įvairiose knygose perskaitytą teoriją apie sveiką gyvenseną ėmiau taikyti gyvenime – tai pagerino jo kokybę.
 
Buvau visiška pelėda: eidavau miegoti antrą nakties ir keldavausi vidurdienį. Dabar einu miegoti dešimtą vakaro, o keliuosi ketvirtą ryto. Po koncertų leidžiu sau pamiegoti iki devintos. Nevartoju jokių svaigalų, nevalgau mėsos, žuvies ir kiaušinių. Ėmiau medituoti – nurimau emociškai. Visiems atrodo, kad žmonės, pasirinkę sveiką gyvenseną, tampa šventaisiais, bet taip tikrai nėra.
 
Aš vis dar pykstu, tačiau kur kas lengviau suvokiu neigiamų emocijų kilmę. Prieš metus tapau žmona ir supratau, kiek yra svarbių veiksnių santuokoje, kad ši būtų laiminga. Juk moterys ir vyrai tokie skirtingi – kiekvieną dieną galima mokytis santykių meno.
 
- Kodėl daugelis žmonių yra linkę bet kokia kaina nuslėpti tikrąją savijautą?
- Turbūt dabar kas antrą žmogų kamuoja depresija. Tik niekas apie šią problemą nekalba, nes bijo tai pripažinti. Ypač sutrikę yra jauni žmonės. Jie eina į vakarėlius, bet ne dėl to, kad jiems tai patinka. Žmonės slepiasi ir apsimėtinėja prieš kitus, kad yra laimingiausi, labiausiai mylimi ir turintys daugiausiai draugų.
 
Visas socialinis tinklas „Facebook“ mirga gražiomis nuotraukomis, todėl žmogus gali pamanyti, kad jis tik vienas toks nevykėlis, kai visi gyvena tiesiog puikiai. Iš tikrųjų pasikapsčius kitų gyvenimuose greičiausiai pamatytume, kad vieniems negerai šeimoje, o kitiems galbūt santykiuose. Visi mes, be išimties, turime vienokių ar kitokių problemų.
 
Nemanau, kad būtina skelbti, kad kamuoja depresija. Svarbiausia tai pripažinti sau. Žinoma, man teko lankytis pas psichologę, bet netrukus išvykusi į Barseloną pradėjau žiūrėti paskaitas apie sveiką gyvenseną. Tik tuomet atsistojau ant kojų ir ėmiau įžvelgti gyvenimo prasmę. Pas psichologą nueiti naudinga, kad nesijaustum vienas. Tačiau specialisto pagalba nėra tai, kas gali visiškai išgydyti – tai nepanaikina priežasties, tik pasekmes. 
 
- Dažnai žmones keistis priverčia streikuojanti sveikata. Ar turėjai kokių nors sveikatos problemų?
- Aš visada turėjau refliuksą – padidėjusį skrandžio rūgštingumą. Neseniai lankiausi pas gydytoją, kuris pasakė, kad jo nebeliko ir aš vėl sveika. Buvau labai laiminga tai išgirdusi. Anksčiau rūgštis sukildavo, nes organizmas ilgai virškindavo mėsą, o tai apsunkindavo visą sistemą. Jaučiuosi žymiai lengvesnė ir ankstyvais rytais galiu išlipti iš lovos.
 
Per pastaruosius metus nesirgau jokia liga. Iki tol turėjau anginą, todėl porą kartų per metus stipriai sunegaluodavau, pakildavo aukšta temperatūra ir tekdavo vartoti antibiotikus. Nieko negalėjau padaryti, nes vis peršaldavau. Dabar tik kartais po koncertų įsipurškiu vaistų, nes nuvargsta balso stygos. O jeigu jaučiu, kad nosis užsikimšusi, man pakanka vieną dieną gerti įvairių žolelių arbatas, truputį nevalgyti saldumynų ir organizmas pasveiksta savaime. Šiuo metu žymiai mažiau kimstu, balsas tapo stipresnis. Nors daugelis sakė, kad jei nevalgysiu mėsos, nusilpsiu ir nebepadainuosiu. Tai tėra mitas.
 
- Nors pastaruoju metu daug kalbama apie vegetarinę mitybą, daugeliui atrodo, kad ji nėra pakankamai įvairi. Koks maistas sudaro tavo dienos racioną?
- Buvau pasitikrinus, ar man pakanka B12 vitamino ir geležies – paaiškėjo, kad jokių medžiagų mano organizmui netrūksta. Pusryčiams dažniausiai valgau avižinę košę, tofu sūrį. Taip pat mėgstu sumuštinius su duona ir avokadu. Kadangi laiko dažnai trūksta, pietums gaminu troškinius. Pavyzdžiui, iš cukinijų, šparaginių pupelių ir špinatų. Šalia verdu bulves, ryžius ar perlines kruopas, avinžirnius, lęšius. O desertui – pyragas, varškės desertas arba braškės.
 
Ne ką mažiau mėgstu daryti salotas, į kurias dedu saulėgrąžų ar liucernos daigų, kurie turi daug naudingų medžiagų. Vakare dažnai valgau troškintas daržoves, lengvą sriubą. Pradėjusi gaminti vegetarinius patiekalus, dar nedaug apie tai žinojau. Todėl dažnai išsivirdavau makaronų su grybais ar pomidorais.
 
Tačiau ėmusi lankytis vegetariniuose restoranuose įsidėmėdavau, iš ko gaminami jų patiekalai. Po kurio laiko pasikeitė ir skonio receptoriai, pavyzdžiui, mėsa man dabar smirdi. Ir tai tikrai nėra psichologinis įsitikinimas. Alkoholis man taip pat kelia šleikštulį. Jeigu kokioje pudroje yra alkoholio, aš jį jaučiu ir nebegaliu naudoti tokios priemonės savo veidui.